Knygos
Romanai (1925)
Poezija (617)
Pjesės (34)
Vaikams (140)
Kitos (900)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 4 (0)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Twitter





Bajorų

Bajorų Sukultūrintas laukinis kaip masinės kultūros produktas

Aštrios šiandieninės Lietuvos sociopolitinės problemos, nužengusios nuo laikraščių pirmųjų puslapių, ir atšipusi agitbrigadinė sociumo kritika, besivelkanti paskui nuo perestroikos laikų. Klasikinis diogeniškas juodasis humoras ir vulgarūs anekdotiniai šiandieninių gatvių bajeriai. Šmaikštus renesansinis „Dekamerono“ stilius ir archajiška Žemaitės laikų kalba. Universali senųjų amžių biblinė didaktika ir banalūs dabartinių bobžurnalių patarimai. 1997-ųjų Nacionalinės meno ir kultūros premijos laureatas rašytojas Juozas Erlickas – lietuvių literatūros „veikėjas“ ir gyvas „klasikas“. Ir Juozas iš Fabijoniškių – liaudies „dainius“ ir šiaip savas „bičas“.

Kuo skiriasi šie du Erlickai? Arba dar tiksliau – kaip Juozas iš Fabijoniškių tapo Juozu iš televizoriaus ekrano? Nepatingėjau ir pasiknaisiojau lietuviškos spaudos archyvuose. Ir baisiai nustebau: per pastaruosius penkerius metus (jeigu ne per visą dešimtį) Lietuvos spaudoje NEBUVO NĖ VIENO RIMTO KRITINIO STRAIPSNIO APIE J. ERLICKO KŪRYBĄ. Erlickas neįdomus nei bent kiek solidesniems analitiniams žurnalams (pvz., „Veidui“), nei politkultūriniams leidiniams (pvz., „Kultūros barams“). Per minėtą laikotarpį kultūros savaitraščiuose pasirodė vos keletas straipsnelių, susijusių su J. Erlicko tekstais: pataikūniškas S. Parulskio opusas apie bičiulio „Prisimynimus“ („Š. A.“, 2005.I.15) ir kandžiai panegiriška kaimyno V. Braziūno prisiminimų odė „Juozas kaip Juozas. Užtat jo didybė ir grožis!..“ („Literatūra ir menas“, 2003.III.6). Viskas! Užtat nuo liaupsių J. Erlickui tiesiog lūžte lūžta visi bulvariniai geltonosios spaudos laikraštpalaikiai, įskaitant ir autoriaus darbdavį „Lietuvos rytą“...

Nepatingėjau ir pabandžiau iškapstyti nors lašelį informacijos apie naujausią jo knygą – „paguglinau“ žodžius „Juozas Erlickas Bajorų“. Ir ką jūs manote? Ogi apie pačią knygą – nieko! Kalnai reklamos, kviečiančios į pristatymus, pačių pristatymo šou aprašymai, kažkokie konkursai, kvaili reklaminiai interviu... Ir krūvos internetinių komentarų, kurių esmė – paprasta kaip mūsų Tėvynė: „Šaunuolis Juozas, vėl naują knygą išleido...“

Ką gi. Ikonizuota Juozo Erlicko figūra lieka anapus kultūrologinių ir literatūrologinių diskursų, anapus tekstinės analizės, anapus literatūrinės kritikos. Kitaip tariant, literatūriniam pasauliui ji visiškai neįdomi. Kada tai įvyko? Literatūrinis Lietuvos pasaulis (arba, kitaip tariant, ganėtinai uždara oficiozinių rašytojų ir valstybinių kultūrininkų grupuotė) „atstūmė“ J. Erlicką, kai šis įsidarbino korporacinės žiniasklaidos organe ir jo puslapius užliejo pseudoliteratūrinės eseistikos vaizdeliais, kai spjovė į literatūrinę nomenklatūrą ir parsidavė pramogų verslui, kai scenoje užtraukė paprastutę „runkelinę čiastušką“, o ne giesmę vadinamajai „elitinei“ kultūrai.

Susiklostė gana paradoksali situacija:

1. Literatūrinis isteblišmentas, nors ir apdovanojo J. Erlicką Nacionaline premija, nelaiko jo dėmesio vertu rašytoju.

2. Literatūros vartotojai, reklamos ir viešųjų ryšių apkvaitinti paprasti skaitytojai J. Erlicką gerbia ir myli, laiko jį „savu“, net jeigu ir neskaito jo knygų.

NEI LITERATŪROS FIURERIŲ, NEI EILINIŲ SKAITYTOJŲ POŽIŪRIU, J. ERLICKO KŪRYBA NĖRA LITERATŪRA ĮPRASTA ŠIO ŽODŽIO PRASME. Vieni jos nevertina, o kitiems atrodo, kad tai daugiau nei literatūra. Tad kyla logiškas klausimas: ar įmanoma atsiriboti nuo socialinio ir politinio šios kūrybos konteksto ir ją vertinti grynai literatūrologiškai? Ar J. Erlicko tekstai apskritai yra literatūra? Pabandykime pasamprotauti.


1. J. Erlicko tekstai kaip „grožinė“ literatūra


Šį žodį esu priverstas rašyti kabutėse, nes manau, kad terminas „grožinė literatūra“ yra pasenęs, netikslus ir netgi kvailas (kuo gi blogesnė „bjaurinė“ literatūra?). Tiksliau būtų sakyti „meninė“. Gal nepasirodysiu per daug griežtas, tačiau meninę literatūrą suprantu kaip tekstą, kuris sukelia tam tikras emocijas, estetinius išgyvenimus ir dvasinį katarsį bet kuriam šios planetos gyventojui, kad ir kokia jo gyvenamoji vieta, religija, tautybė etc. Ar J. Erlicko tekstai šiuo požiūriu yra „meniniai“?

Deja, humoristinės jo miniatiūros glaudžiai susijusios su itin siauru erdvėlaikiu, iššifruoti ir suprasti tokį „meną“ gali tik politizuotas posąjūdinio laikotarpio lietuvis, nuolat skaitantis laikraščius ir spoksantis televizorių. Visi kiti šiam „menui“ lieka abejingi, nes paprasčiausiai nesuvokia poteksčių, kuriomis užkoduotos pastarojo dešimtmečio Lietuvos socialinio ir politinio gyvenimo intrigos. Prisipažinsiu, daugelio J. Erlicko „bajerių“ neperkandau ir aš, nors esu to paties sociumo išperstasis. Nežiūri lietuviškų žinių – nesuprasi Erlicko!

J. Erlickas kaip meninio žodžio meistras keitėsi ne itin daug. Tiksliau – visai nesikeitė. Keitėsi tik pats sociumas. Tiksliau – irgi nesikeitė. Keitėsi tik žiniose pateikiamas sociumo įvaizdis, kuris paskui save tempė ir gerbiamo autoriaus įvaizdį. Skirtumus tarp „senojo“ ir „naujojo“ Erlicko galime pamatyti kad ir tokiuose tekstų fragmentuose, kuriuos skiria beveik 30 metų:

„Iš pradžių gėrėm alų, paskui irgi alų, dar vėliau – alų. Apie trečią valandą supratau, kad laikas užbraukti juodą praeitį ir pradėti naują gyvenimą, nes pajutau, kad nebesuprantu, ar aš Juozas, ar aš Erlickas, ar aš jau tiesiog pati gamta“ („Kodėl?“, 1979).

„Geriu pagal Europos standartus – mažais gurkšneliais. Bet gal per dažnai? Nes kyla noras išsiaiškint, ar aš jau elitas, ar dar tik pusiau?“ („Bajorų“, 2007).

Ankstyvasis „laukinis“ Erlickas – gaivališkesnis, laisvesnis, universalesnis ir šmaikštesnis, jame daug daugiau egzistencinio nerimo, vėlyvasis „sukultūrintas“ Erlickas – vulgaresnis, snobiškesnis, tiesmukesnis, egzistencinė įtampa sublimuota į sociumą, vyrauja ne egzistencinis, o socialinis nerimas. EGZISTENCINIŲ PRASMIŲ IEŠKANTIS LAUKINIS ŽMOGUS VIRTO SUKULTŪRINTA SOCIUMO IŠGAMA.

Keista, tačiau pastaraisiais metais mūsų „klasikui“ atkakliai vis bandoma užkabinti „didžiojo egzistencialisto“ etiketę. Leidėjai pasičiupo anksčiau minėtame S. Parulskio opuse turbūt juokais mesteltą J. Erlicko palyginimą su „surūgėliu egzistencialistu absurdistu“ S.Beckettu ir anotacijoje visai rimtai skelbia: „Juozas Erlickas naujausioje knygoje Lietuvos istorines, socialines, kultūrines aktualijas konstruoja pagal karnavalinio gyvenimo logiką, priartėdamas prie „absurdo literatūros“ klasikų (S. Becketto, D. Charmso) idėjų.“ Cha! Jei pakelės akmuo simbolizuoja šio pasaulio absurdą, o pakelės medis įkūnija egzistencijos kančią, tada taip – J. Erlickas yra absurdistas ir egzistencialistas kartu. Juozas iš Fabijoniškių, aišku, artimesnis Daniilui iš Piterio, ypač vaikiškoms pastarojo talaluškoms ir prastuoliškam minimalizmui („Ėjo kartą gatve...“), tačiau iki nihilistiškai absurdiškų S. Becketto švebeldžiavimo simfonijų jam taip toli kaip Brisiui iki Mėnulio.

Itin didelių įtarimų kelia ir išgarsintas autoriaus kalbos stilius kaip meninės išraiškos priemonė. Apie firminį erlickišką stilių dažniausiai kalbama taip: „Vyraujantis kūrybos principas – žaidimas kalbos štampais. Sukalkėjusi forma yra išvaloma nuo įprasto turinio ir užpildoma nauju įdaru, kuris ardo senąjį rūbą ir sukelia absurdo efektą“ (R. Daugirdas). Taip, jo tekstuose daugybė užslėptų, o dažniausiai ir atvirai demonstruojamų lietuvių klasikų citatų. Jo knygose mirgėte mirga tokie pavadinimai kaip „Pavasario linksmybės“, „Pragiedruliai“, „Aukštujų Šimonių likimas“, „Saulėlydis Nykos valsčiuje“, „Karas ir taika“, „Parduotos vasaros“, „Laiškanešys skambina du kartus“. Tyčia negrabiai, neva „absurdiškai“ perrašomi Kudirkos, Žemaitės, Maironio, Biliūno tekstai, Vincas Mykolaitis-Putinas tampa Seneliu Šalčiu, o provincijos policijos viršininkas prabyla Jėzaus Kristaus žodžiais. Kalbinis J. Erlicko „menas“ laikosi vien tik ant kalbos ir literatūros klišių, laikraštinių štampų ir kanceliarizmų. Kas tai? Kritikai sako, kad tai postmodernistinis intertekstualumas ir postmodernistiniai kalbiniai žaidimai. Atsikvošėkit, broliai ir seserys! Na koks iš J. Erlicko ultramodernus postmodernistas? Per savo gudrumą nebematote jo nuogų tekstų, nebegirdite, ką jis įžūliai rėžia nuo scenos? Kaip atvirai deklaruoja savo literatūrinę „trečiabrolystę“? Sakysite: „J. Erlickas paprastai kalba ne savo vardu, o užsidėjęs primityvaus žmogelio, grafomano, „trečiojo brolio“ kaukę.“ Ne, mielieji, jokios pozos ir literatūrinių išsidirbinėjimų čia nėra. KLASIKŲ PLAGIATAS, GATVĖS (JEI NE SODŽIAUS) FOLKLORAS IR ŽEMOJI ŽODINĖ KULTŪRA – ŠTAI KAS SUDARO MENINĘ J. ERLICKO LITERATŪROS VERTĘ. Nėra čia ir jokios kaukės. J. Erlicką reikia skaityti ne „literatūrologiškai“, o taip, kaip jį skaito autorių personifikuojantis pagrindinis kūrinių veikėjas – primityvus žmogelis, grafomanas ir „trečiasis brolis“.


2. J. Erlicko tekstai kaip sociumo kritika


Užduosiu, atrodo, paprastą klausimą: ką kritikuoja J. Erlickas? Atsakysite: ką, tu durnas, aišku, kad valdžią. Ir jums pritars tūlas literatūros kritikas: „Juozo Erlicko kūryba puikiai atspindi dažno tautiečio širdyje slypintį nepasitenkinimą valdžia. Jis yra tas, kuris aršiausiai kritikuoja valdžią, valstybės valdymo aparato veiklą savo kūryboje paverčia viduramžiška kvailių švente.“

Nė velnio, brangūs tautiečiai. J. Erlickas nė kiek nekritikuoja jokios konkrečios valdžios, jokios valdymo sistemos ar visuomeninės santvarkos. Kritinius tekstus pradėjęs rašyti dar sovietmečiu, jis vienodai žiūri į bet kokią valdžią – prosovietinę ar provakarietišką, socialistinę ar kapitalistinę, tautinę ar kosmopolitinę. Ne tiek svarbu, kokie oligarchai – vietiniai ar atėjūnai – mus valdys, svarbu, kad mes būsime valdomi. J. ERLICKAS KRITIKUOJA NE VALDŽIOS INSTITUCIJĄ, O VALDŽIĄ APSKRITAI, T. Y. VALDŽIĄ MUMYSE. Lyg koks biblinis pranašas jis skelbia, kad valdžios daromas blogybes sukelia mūsų pačių ydos – savanaudiškumas, pinigų ir garbės troškulys, noras dominuoti, veidmainystės, sukčiavimai, pyktis ir nemeilė savo artimui. „Sakau jums: tai tik nerealizuoti valdžios instinktai. Juk žmonių tirštynėj net paskutinis mulkis turi teisę žengt kitiems per galvas. Tad nors trumpai pasijunta valdininkas esąs“ (p. 218).

Taip moralizuodamas ir kritikuodamas visus be išimties tautiečius, autorius daro vieną esminę klaidą, būdingą daugeliui religinių pranašų: jo nuomone, žmogus (nesvarbu – lietuvis ar ne) yra iš prigimties blogas. Šį prigimtinį blogį siedamas su valdžios blogybėmis, jis užmiršta pačią valdžios atsiradimo priežastį ir taip pateisina valdžią par excellence. Juk kertinis bet kurios valdžios akmuo yra tezė: „Mes atsiradome tam, kad saugotume jus nuo blogio, kuris yra jumyse.“ Liaudiškai tariant – valdžia reikalinga tam, kad mes vienas kito neišskerstume. Taip, sutinku: jei visi mes žmogžudžiai ir banditai, tai, be jokios abejonės, reikalingas mus tramdantis prievartos aparatas su tūkstantiniais policininkų būriais ir meilę artimui skiepijančia ideologija.

Bet jeigu taip nėra? Jei prigimtinis mūsų blogis – tai tik valdžios prasimanymas, palaikomas kriminalinėse žiniasklaidos kronikose? Manau, kad DĖL SUVEŠĖJUSIŲ MŪSŲ YDŲ KALTA PATI VISUOMENINIŲ SANTYKIŲ SISTEMA (brandus socializmas ir dar brandesnis kapitalizmas), kuri atveria kelią ir dirbtinai kursto mūsų savanaudiškumą, gobšumą, pasipelnymo bet kokia kaina siekį, tarpusavio varžytuves, vieno žmogaus dominavimą prieš kitą ir savo artimo pavergimą.

Deja, apie visa tai J. Erlickas sąmoningai ar nesąmoningai nutyli. Tik nuolat rėkauja: „Reikalauju reguliariai būti parodomas tautai! – sakau. – Už pinigus ar už nuopelnus tai daroma? O gal aš nepakankamai išvaizdus? Tai rodykit kasdien. Prie kieno snukio liaudis pripranta, tas ir atrodo vertingas“ (p. 66).
CASTOR&POLLUX
2008-02-03
 
Kita informacija
Tema: Smulkioji proza
Leidykla: Tyto alba
Leidimo vieta: Vilnius
Leidimo metai: 2007
Puslapių: 332
Kodas: ISBN 978-9986-16-584-2
Daugiau informacijos »
 
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 2 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2021-10-08 14:02
Passchendaele
Geriausia, ką turi J.E., geriausia, ką turi C&P. 5+
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2011-02-01 19:55
amžinas mokinys
turiu taip pat šią knygą, pritariu tau yra gerų minčių, bet ne viskas kieta.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2008-02-04 12:11
Aurimaz
Skaičiau "Bajorų". Yra gerų minčių, tačiau knyga tikrai nėra ta, prie kurios būtų galima pasimėgauti. Tai nėra vientisa istorija - greičiau minčių kratinys. Galima skaityti tiek nuo pradžios, tiek nuo galo - skaitytojas mažai prarastų. Knyga daugiau primena Bibliją, tik ši biblija - lietuviams. Ir tai ne visiems, kaip recenzijos autorius sakė.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Knygų recenzijos

Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą