Aušros vartai

Knyga vadovas, gausiai iliustruota parankinė knygelė Aušros vartų studijoms. Ar sėdint kabinete, ar aplink Ostrobramą vaikštinėjant drauge su lenkų turistais. Čia sudėta visa klasika apie Aušros vartus, istorinė kronika, prasidedanti nuo miesto sienų statybos (o prasidėjo jos būtent nuo šių vartų, vedusių, regis, į Ašmeną), nuo švedkarių, caro ir lenkmečio, kai Vytį Aušros vartų frontone buvo uoliai pakeitęs lenkiškas erelis, o sugrįžę lietuviai apie 1940 metus vietoj jo įdėjo tokį kryžių – margutį, perkrautą ornamentikos, – kad nė sovietų valdžia jame kryžiaus neįžiūrėjo, ir jis liko (plg. fotografijas p. 17 ir ten dabar matomą restauruotą, bet apsilaupiusią freską). Aušros vartai knygelėje tarsi plaukia per šimtmečius, aplipdami votais (kuriuos, beje, kartkartėmis perlydydavo naujai puošybai, nes jie netilpdavo ir nebūdavo kur kabinti naujų; seniausias šiuo metu kabantis datuotas 1802 m. – p. 40), priestatais, laiptais. Istorinės smulkmenos pinasi su architektūra, bažnytinė tradicija su miesto transportu – taip XX a. pr. Aušros Vartų gatvė buvo išgrįsta medinėmis trinkelėmis, kad pradardantys vežimai netrikdytų Šv. Teresės bažnyčioje vykstančių pamaldų. Tiesiog smalsu – Aušros vartai gyvavo drauge su miestu, nesyk keisdami pavidalą. Ar prasmes. Po vartų atiko karnizu slepiasi maža galvutė – ilgai sukau galvą, kas tai. Ir tik dabar paaiškėjo, kad tai antikinio Hermio / Merkurijaus galvutė su prideramu sparnuotu galvos apdangalu (p. 15) – matyt, Renesanso įkvėptas architektas ar skulptorius čia įkurdino keliautojų, pirklių, beje, ir vagių globėjo galvutę. Dirbo Aušros vartai kompleksiškai. Ir paslaptys čia lipa ant paslapčių. Net įmintos jos nelabai ką paaiškina.

Sub tuum praesidium confugimus – įrašas po Aušros vartų Madona. Marijos globos apipintas miestas dėkojo už žuvusių kūdikių prikėlimą iš numirusių, išgelbėjimą ir išgydymą. Vienas įstabiausių atsiliepimų į šį meldimą ar tik nebus tai, kad Vilnius tikrai stebuklingai išvengė karo nuniokojimų, Vilniaus senamiestis, bažnyčių bokštai, netgi tie, kur buvo įrengti snaiperių lizdai – nenukentėjo. Stebuklų, votų – aibės. Stebuklingai išklausytų maldų aprašymai pateikiami p. 40–45, juos lydi smulkiai garsiausius išgydymus iliustruojantys liaudies meistrų raižiniai iš XVIII a. – stebuklai primenami atitinkamais lakoniškais paveikslėliais, kurių turinį atspėti gali tik žinantis juos iš anksto. Medžio raižiniai lakoniški, nepanašūs į komiksus. Na, bent jau man smagiausias stebuklas – 1702 metų balandžio 14 dienos, Didžiojo šeštadienio ryto, stebuklas. Švedai, užėmę Vilnių, šaipėsi iš katalikiškų šventenybių, neleido giedoti žmonėms prie Aušros vartų ir tyčiojosi iš Dievo Motinos. Tad priešvelykinį rytą milžiniški, sunkūs Aušros vartai, kuriems vien pajudinti reikėjo dešimties vyrų, „patys savaime, Švč. Mergelės galia buvo išplėšti iš vyrių ir su didžiu trenksmu krito“ ant sargybinių švedų, susikūrusių laužą ties vartais (p. 21 tą energingumą ir vartų jėgą iliustruoja XVIII a. raižinio „vartų stebuklas“). Švedai esą išsigandę ir ėmę lengvinti religinę ir kitokią okupacinę priespaudą. Tokių stebuklų versijų minima ir daugiau, čia figūruoja tai švedai, tai rusai, bet idėja viena – Marija ginasi. Ji patikimas ramstis – ir todėl, kad sugeba apsiginti pati. O kad sugebėjo, liudija ir tai, kad paveikslas per visas pervartas ir gaisrus apskritai išliko.

Vilnius gyveno suaugęs su Aušros vartais taip, kad šiandien net sunku patikėti – emociškai, maldomis, stebuklais, istorija, architektūriškai. Matydami lenkų procesijas okupacijos laikotarpiu suvokiame, kad Aušros vartai buvo bendri visiems katalikams, pasirodo, jų ikoną garbino ir stačiatikiai. Vilnius – tiesiog Marijos miestas, Marijos, kurią su Vilniumi siejo (tebesieja?) Mergelės paveikslas ant pajuodusių medinių ąžuolo lentų.

Knygelė žavi, miela, paskaitoma, puikiai iliustruota, joje derinami ir architektūriniai, ir istoriniai dalykai, pateikiami fragmentai iš senųjų raštų, kurių dauguma mums nežinomi, taigi – tai puiki knyga ir vilniečiams, ir besikliaujantiems Marijos užtarimu, ir pasikliaujantiems tiesiog architektūra ar istorija, ir turistams. Universali, patikima knygelė, kurios tikrai reikėjo. Puiku, kad „Aušros vartai“ išėjo ir angliškai, bet kalbų čia reikia viltis padaugėsiant.