Aušra kambary be langų

Pradėdamas requiem galiu tik pacituoti puikius J. Erlicko žodžius: „Poetas mirė. Išbarstyti eilėraščiai skrenda per dangų... Bet niekas šiandien nebežiūri į dangų. Niekas nebežiūri žmogui į akis. Eilėraščiai nuskrenda ir vėl tuščias dangus“. Teisingi ir gražūs žodžiai.

Ši knyga - tragiškai žuvusio poeto eilėraščių rinkinys. Skelbiami tiek pirmų dviejų rinkinių (1987 m. „Eilėraščiai“, 1990 m. „Vėžių maras“) eilėraščiai, tiek rankraščiuose likusi poezija. Be eilių, rinktinėje publikuojami R. Jonučio jaunystės laiškai savo draugui A. Balbieriui.

Atvirai kalbant, ši poezija mane, iki šiol nieko nežinojusį apie R. Jonutį, nustebino. Maloniai. Dabar pradedu nutuokti, iš ko išaugo ir netiesiogiai mokėsi G. Grajauskas ir visa plejada poetų. Lakoniškumas, pauzės valdymas, paradoksai ir tas visada už teksto slypintis ir puikiai valdomas lietuviškas graudumas ar melancholija.

Keista, kad tokio talento poetas yra nutylėtas daugumoje oficialių žinynų, enciklopedijų etc. Kad ir kaip būtų baisu, prireikė mirties...

Ką čia daug šnekėti apie R. Jonučio poeziją. Tai tekstai, kuriuos reikia skaityti ramiai, vienam, negarsiai. Jo eilėraščiai atviri įspūdžiui ir interpretacijai, jie telpa, būdingu paties R. Jonučio paradoksu, tarp kažko ir abipus kažko. Užuominos, stebėtojo žvilgsnis, buvimas su visais ir kartu nuošaliai. Nuogas ir pažeidžiamas, bet tuo pačiu metu šarvuotas vidine tvirtybe labiau negu daugumas jo bendraamžių.

Baigdamas galiu tik dar pasikartoti: skaitykit ir nepamirškit, tie, kurie jau žinojo, ir tie, kurie susiduria pirmąkart. Gera poezija nežūsta.