Aukso vaisiai

Tiems, kas seka literatūros naujienas, Nathalie Sarraute vardas neturėtų būti visai nežinomas: 1995 m. lietuviškai išleista viena iš paskutiniųjų jos knygų – „Vaikystė“, prancūziškai pasirodžiusi dar 1983 m., o štai 2003 m. išėjo „Aukso vaisiai“, dvidešimčia metų anksčiau už „Vaikystę“ parašytas tekstas, kai „naujasis romanas“ gyveno savo pakilimo laikus.

Nathalie Sarraute – ypatinga rašytoja. Jos ilgas gyvenimas sutampa su XX amžiaus istorija: ji yra visų praeito šimtmečio revoliucijų, perversmų, karų, visuomenės ir kultūros pokyčių liudininkė, neretai dalyvė. Štai Antrojo pasaulinio karo metu atsisako nešioti raištį su Dovydo žvaigžde, slapstosi, yra įskundžiama, nuošaliame kaimo pensione gyvena su netikru pasu, kartu su dviem jaunesniosiomis dukromis, bet ne kaip motina, o kaip jų auklėtoja ir mokytoja.

Nathalie Sarraute – viena iš svarbiausių „naujojo romano“ kūrėjų (kartu su Alainu Robbe-Grillet, Micheliu Butoru ir Claude’u Simonu). Jos esė knyga „Įtarumo era“, sumanyta ir parašyta dar gerokai prieš „naująjį romaną“, šeštajame dešimtmetyje tapo kertine teorine šio literatūros sąjūdžio atrama. Rašytoja sukūrė savitą kūrybos metodą „tropizmus“, kuriam liko ištikima, ir mes galime įsitikinti, jog šis metodas buvo veiksmingas, bent jos pačios kūryboje, ir davė gražių vaisių – „aukso vaisių“.

Nathalie Sarraute yra rusų kilmės, jos tikroji pavardė Černiak, gimė 1900 m. Ivanovo Voznesenske, netoli Maskvos. Tėvas Ilja Černiakas – gamtos mokslų daktaras, inžinierius, chemikas. Rusijoje ir Prancūzijoje buvo įsteigęs tekstilės dažų gamyklas. Motina Polina Šatunovskaja – rašytoja, apsakymų ir romanų autorė. Tėvai išsiskyrė, kai Nathalie buvo dar visai mažytė. Iki 1909 m. ji gyveno tai su motina ir jos naująja šeima, tai su tėvu – Paryžiuje, Sankt Peterburge, Šveicarijoje, Budapešte, o 1909 m. galutinai įsikuria pas tėvą, Paryžiuje. Be „motinos kalbos“, jos pirmoji kalba – prancūzų. Nathalie Sarraute gyvenime ir kūryboje susitinka ir skleidžiasi kelios kultūros, jai daro poveikį kelių tautų literatūros. Ji pati – viena iš tų „užsieniečių“, t.y. neprancūziškos kilmės rašytojų, esmingai formavusių, lėmusių, keitusių XX a. prancūzų literatūros veidą. Nathalie Sarraute mirė 1999 metais.

Šios rašytojos atsiradimas prancūzų literatūroje atrodo savaime aiškus, logiškas, jos vieta ir reikšmė – tvirta ir nepajudinama. Pažvelgus atidžiau matyti, kad tai yra grynas atsitiktinumas. Ji studijavo Sorbonoje, Oksforde, Berlyne (šiame mieste – sociologiją), gavo anglų kalbos, meno istorijos, teisės diplomus. Tapo advokate, kaip ir jos vyras Raymondas Sarraute’as. 1926–1942 m. dirbo Paryžiaus administraciniame teisme.

Į literatūrą ją atvedė literatūra. Aistringa skaitytoja nuo pat mažens, ji puikiai susipažino su klasikine prancūzų, rusų, anglų literatūra, niekuomet nenustojo ją mylėjusi ir gerbusi. Labai domėjosi literatūros naujienomis. Apie dvidešimt penktuosius savo gyvenimo metus atrado Prousto, Joyce’o ir Virginijos Woolf kūrybą, kuri apvertė aukštyn kojom jos ligtolinį romano supratimą. Pasirodo, galima rašyti kitaip negu Stendhalis, Balzacas, Dostojevskis, ir tai ne mažiau įdomu. O jei pabandytume eiti dar toliau, pasiūlytume ką nors kita, nei Prousto, Joyce’o, Woolf ar Kafkos kūryboje sukurtas pasaulis? Gerokai vėliau, seniai tapusi pripažinta rašytoja, neginčijamu autoritetu, Nathalie Sarraute šitaip apibūdino savo pasiryžimą rašyti: „Iš tiesų mano atspirties taškas buvo Balzacas (…), bet man buvo įdomu patyrinėti, kaip šiuolaikinis rašytojas šiandien parašytų „Eugeniją Grandė“. Žinoma, be jokių pretenzijų sukurti tokį patį šedevrą. Man buvo svarbi ne ta istorija, kokia pasakojama tradiciniame romane, bet kitokia, slaptųjų sąmonės judesių, kuriuos aš vadinu „tropizmais“, istorija“ (iš pokalbio su žurnalistu Marcu Saporta, 1984 m.).

1932 m. Nathalie Sarraute parašo pirmuosius „Tropizmų“ tekstus. Kuria vienatvėje, tyloje, susikaupusi, toli nuo visų literatūrinių sambūrių, ginčų ir triukšmo. Kad ji rašo, mažai kas žino, išskyrus šeimą ir artimiausius draugus. Keletą metų „Tropizmus“, tas „poemėles proza“, atsisako spausdinti įtakingiausios Gallimard’o ir Grasset leidyklos, galiausiai 1939 m. juos išleidžia viena nedidelė leidykla. „Tropizmų“ niekas nepastebi, nepaisant palankių Maxo Jacobo ir Jeano Paulio Sartre’o įvertinimų. Toks pat likimas ištinka jos pirmąjį romaną „Nepažįstamojo portretas“ (1948 m.). Gallimard’as jį atmeta, skaitytojų nepatraukia nė Jeano Paulio Sartre’o įžanga, kurioje teigiama: „Šis antiromanas skaitomas kaip detektyvas“. Nors Sartre’as iškėlė Sarraute stiliaus privalumus, skaitytojus, matyt, atbaidė baigiamoji išvada: „Sunki ir nuostabi knyga“. Gallimard’o tvirtovė pasidavė tik 1953 m., publikuodama romaną „Martero“, kuris jau sulaukė pasisekimo, ir, tikėkime, ne dėl to, kad jį išleido garsi leidykla, o kad publika galų gale suvokė, jog prancūzų literatūroje prabilo naujas, stiprus, neabejotinai originalus balsas.

Taigi Nathalie Sarraute trokšta kurti, ieško savo kelio. Kaip ir Flaubert’as, ji yra įsitikinusi, jog romanas nuolat turi siūlyti naujas formas, naują medžiagą, naują esmę. Rašymo reikia imtis tik pajutus tai, ko kiti rašytojai dar nepajuto ir neišreiškė (iš pokalbio su Francois Bondy, 1965 m.). Pirmoji knyga pavadinta biologijos terminu. Tropizmais apibūdinamos primityvių organizmų reakcijos į išorinius – cheminius, mechaninius ar kitokius – dirgiklius, jų elementarūs refleksai. Rašytoja imasi tyrinėti žmogaus psichiką, tą be galo jautrų organizmą, mažiausias, vos juntamas sąmonės ir pasąmonės reakcijas, krustelėjimus, virptelėjimus. Kaip pirmuonis bei jų judesius galima pamatyti tik per mikroskopą, taip ir rašytoja į žmogaus psichiką žvelgia ne paprasta akimi, o tarsi per daugybę kartų didinantį prietaisą. Pirmojo romano pavadinimas tampa jos visos kūrybos simboliu, metodo apibrėžtimi. 1964 m. veikalo „Įtarumo era“ įžangoje rašytoja pažymėjo: „Mano pirmojoje knygoje glūdėjo užuomazgos viso to, ką toliau plėtojau kituose kūriniuose. Tropizmai nenustojo būti visų mano knygų gyva substancija“.

Taigi Nathalie Sarraute eina prieš srovę, nė per žingsnį nenukrypdama nuo pasirinkto kelio. Bet štai išaušta šeštasis praeito šimtmečio dešimtmetis, vienas po kito ima rodytis jaunų, niekam negirdėtų rašytojų romanai ir teorinės esė, instinktyviai ieškantys naujų prozos kelių ir galimybių. Ir tada paaiškėja, kad Nathalie Sarraute idėjos labai artimos spontaniškai jaunųjų kolegų laikysenai, jų kitokiam požiūriui į pasaulį, jų estetiniam maištui. Nathalie Sarraute pagaliau išeina į viešumą ir įsilieja į grupę, atsiduria pačiame literatūrinio gyvenimo sūkuryje.

Tai „naujasis romanas“, 10–15 metų trukusi literatūros pertvarka. Literatūros proceso fiksuotojai iš karto pastebėjo Robbe–Grillet, Butoro ir kitų naujoviškumą, išskirtinumą. Pradedama lyginti, grupuoti, apibendrinti, ieškoti visiems tinkančio bendro vardo, nors vadinamieji „naujaromanistai“ iš pradžių net nebuvo pažįstami, ir, nepaisant kai kurių pozicijos bendrumų, kiekvienas išsaugojo savo individualybę, išpuoselėjo savitą stilių. „Vienintelis mus jungiantis dalykas buvo tai, kad visi pasisakėme už tam tikrą formos laisvę“, – 1979 m. Lucette Finas sakė Nathalie Sarraute.

„Naujasis romanas“ – patogus, kritikų, apie literatūrą rašančių žurnalistų pasiūlytas pavadinimas – nusistovėjo ne iš karto. Svyruota tarp „Vidurnakčio romanistų“ (beveik visus jų pirmuosius kūrinius išleido „Éditions de Minuit“, pažodžiui, „Vidurnakčio leidykla“). Gaėtano Picono taikytų „žvilgsnio mokyklos“ ir „gelmės mokyklos“ apibūdinimų, pagal kuriuos Nathalie Sarraute neabejotinai atsidurtų „gelmės mokykloje“, taip pat sartriškojo „antiromano“… Patys rašytojai save laikė „naujaisiais realistais“, ieškančiais dar nebūtų galimybių išreikšti radikaliai pasikeitusiai tikrovei, kuriai nebetiko senasis literatūros paveldas, taip pat ir „formalistais“, nes suvokė romaną kaip kūrinį, turintį tik jam vienam būdingus dėsnius, niekaip nebesaistomą su realybe. Kartu ir kiekvienas atskirai jie sprendė pagrindinį uždavinį: „Kaip romanistas galėtų išsilaisvinti nuo siužeto, personažų ir intrigos?“ Valingai, atkakliai ieškoma romano at(si)naujinimo būdų. Skelbiama klasikinio (realistinio, natūralistinio, psichologinio) romano agonija.

„Naujojo romano“ tyrinėtojai teigia, kad šis reiškinys atsirado literatūros krizės metais, kai šeštajame dešimtmetyje tradicinis romanas atsidūrė aklavietėje. Po Antrojo pasaulinio karo nebeiškilo tokio dydžio rašytojų kaip Proustas, Collette, Bernanosas, Céline’as… Sartre’as, Simone de Beauvoir, Albert’as Camus – pusiau romanistai, pusiau filosofai. Kritikų nuomone, „naujasis romanas“ išaugo iš didžiulio pesimizmo: jo kūrėjai nustoja konkuruoti su gyvenimu. Kam vaizduoti pasaulį, kuris nesulaikomai skaidosi, trupa, slysta iš rankų? Kam rašyti, kai nebeįmanomas nei žmonių, nei tiesos pažinimas, kai literatūra ir tikrovė neišvengiamai juda į priešingas puses, ir romanas geriausiu atveju teuždengia realybės kraštelį, gal tik patį nereikšmingiausią? „Naująjį romanistą“ charakterizuoja nebe jo, kaip kūrėjo, troškimas sukurti lygiavertį tikrovės pakaitalą, nebe vaizduotės galia, bet ribos, kurias jis suteikia savo kūriniui, kartu primesdamas savo ribas realybei. Romanas – nebe pasaulio paveikslas ar atvaizdas, bet gryninimo pastanga ir rezultatas, kai atmetami ištisi realybės sluoksniai, sutelkiant dėmesį į vieną siaurą rėželį. Klasikinio romano centre stovėję personažai arba charakteriai nebėra tas būtinas elementas, aplink kurį sukasi įvykiai. Jie tampa bevardėmis šmėklomis, kurių vien tik balsas girdimas. Tarp rašytojo ir kūniškos egzistencijos netekusio personažo dirbtinai sukuriamas atstumas, kuris kiekvieno rašytojo kūryboje įgauna vis kitokias formas. Nathalie Sarraute tekstuose – tai tropizmai, menamas pokalbis: svarbiausia, kas slypi už žodžių, sakinių, pauzių, nutylėjimų, nereikšmingų žodelių. Alainui Robbe-Grillet distanciją padeda kurti nematomas „regintysis“, Micheliui Butorui – kreipinys „jūs“…

Nathalie Sarraute susiklosčiusią situaciją apibūdina kaip „įtarumo erą“. Straipsnių rinkinyje tuo pačiu pavadinimu (1947–1956 m.) konstatuojama, jog ir autorius, ir skaitytojas yra apimti nepasitikėjimo. Rašytoja sako: „Akivaizdu, kad ne tik romanistas nebetiki savo personažais, bet ir skaitytojas nebeįstengia jais patikėti. Taigi matome romano personažą, silpną ir išsekusį, nebetekusį savo dvigubos atramos – romanisto ir skaitytojo pasitikėjimo juo, atramos, kuri jį vertė laikytis tiesiai, tvirtai, drąsiai, pakelti ant savo plačių pečių visą istorijos svorį“. Klasikinio romano laikai prisimenami kaip „aukso amžius“, kai personažas „sėdėjo soste tarp skaitytojo ir rašytojo, panašiai kaip šventieji tarp fundatorių senoviniuose paveiksluose, buvo bendro karšto susižavėjimo objektas“. Veikiant neišvengiamiems gyvenimo pokyčiams, personažas viską prarado, „o ypač – tą brangiausią turtą, charakterį, kurį turėjo tik jis vienas, o dažnai ir vardą“.

Kaip elgtis, esant tokioms aplinkybėms, apie ką rašyti? Rašytojai turėtų atsisakyti fikcijos ir imtis „tikrų faktų“, kurie, anot Nathalie Sarraute, „neginčijamai pranašesni už išgalvotą istoriją. Pirmiausia dėl to, kad yra tikri. Iš čia kyla jų įtikinanti ir griaunanti jėga“… O kas rašytojui galėtų būti tikresnis už jį patį? „Naujajame romane“ sureikšminamas rašytojas, rašantis žmogus, ir pats rašymo procesas. Atsisakius istorijos, charakterių, intrigos kūrimo, į pirmą vietą iškyla tas, kuris rašo. Rašymo rezultatas kūrinys – tai originali, artima tiesai nuoroda į autoriaus ryšius su pasauliu ir aplinka. Triumfuoja subjektyvumas, romanas nyksta kaip žanras, tampa gryna išraiška. Paklausykime Nathalie Sarraute: „Šiandien niekas neabejoja, nors nebūtinai pasako, kad „Bovari – tai aš“. Ir todėl šiandien svarbiausia ne be galo ilginti literatūrinių tipų sąrašą, bet parodyti prieštaringus vieno asmens jausmus ir, kiek įmanoma, atskleisti psichinio gyvenimo turtingumą bei sudėtingumą, todėl rašytojas visai teisėtai kalba apie save“.

„Naujasis romanas“ iš esmės pakeitė ankstesnius skaitytojo ir knygos santykius. Tradicinio romano skaitytojas yra pasyvus, patiklus, leidžia, kad rašytojas paimtų už rankos ir vestų pasakojamos istorijos vingiais bei labirintais. Tokiam skaitytojui būdinga tapatintis su vienu ar keliais personažais, jis nevengia reikšti simpatijų ir antipatijų. „Naujaromanisto“ kūrinys tokį idilišką santykį gerokai sukomplikuoja: skaitytojas priverčiamas identifikuotis nebe su personažais, o su autoriumi, sekti ne pavaizduotų charakterių, bet rašytojo pėdomis. Skatinamas kritiškas ir drauge kūrybiškas skaitytojo santykis. Tai aktyvus bendravimas su knyga, ir skaitytojas turi išsivaduoti iš tinginystės būsenos. „Naujojo romano“ skaitymas nėra patogus, tai visuomet pastanga. Nathalie Sarraute sako: „Nepaisydamas ženklų, kuriuos kasdieninio gyvenimo įpročiai siūlo skaitytojo tinginystei ir skubėjimui, jis, kad identifikuotų personažus, privalo juos atpažinti taip pat greitai, kaip autorius, iš vidaus, jam atskleistų nuorodų dėka, ir tada, atsisakęs įprastų patogumų, jis panyra į personažus taip pat giliai, kaip autorius, ir perima autoriaus požiūrį“.

„Įtarumo era“ – tai ištisa programa, tikras šiuolaikinės romanistės „poezijos menas“, kuriam Nathalie Sarraute liko ištikima. Po romanų, esė ir straipsnių atėjo teatro eilė. „Mikroskopinės dramos“ – taip apibūdino rašytoja savo trumpas pjeses, pabrėždama, kad jos teatras pratęsia jos romanus. Arba štai knyga „Vaikystė“, iš pirmo žvilgsnio priklausanti memuarų žanrui, leidžianti tikėtis nuoseklaus pasakojimo apie tokią svarbią asmenybės tapsmui gyvenimo pradžią. Žinoma, knygoje kalbama apie pirmuosius devynerius gyvenimo metus, bet neįprastu skaitytojui būdu. Girdime du balsus, autorės ir jos antrininkės dialogą, pasakojantį balsą ir kritišką balsą. Šia knyga rašytoja dar sykį patvirtino ir įtvirtino savo literatūrinį credo: „Kaip ir „Tropizmuose“, tai labiau tam tikros jautrumo formos, atskiri momentai. Aš nesiekiau rašyti savo gyvenimo istorijos, nes ji neturi jokios literatūrinės vertės, ir toks pasakojimas man nebūtų leidęs išlaikyti savotiško, man būtino formos ritmo“ (iš pokalbio su Pierre’u Boncenne’u, 1983 m.).

Rašytojos užuomina apie „literatūrinę vertę“ leidžia sklandžiai pereiti prie „Aukso vaisių“. Kalbinama žurnalistės Genevieve Serreau, Nathalie Sarraute labai tiksliai nusakė, ko gero, svarbiausią knygos aspektą: „Tai poreikis ir nesugebėjimas apibrėžti absoliučios meno kūrinio vertės. Ji nuolat dingsta iš akių. Vien tik skaitytojui pabaigoje pavyksta užmegzti su kūriniu tiesioginį kontaktą, išlaikyti nepaliestą savo įspūdžio tikrumą, ko nepasiseka padaryti rašytojui“. Kaip matome, skaitytojo laukia nelengvas uždavinys ne tik užmegzti, bet ir išlaikyti kontaktą, jam teks turėti nemažai kantrybės, kad tarytum trapus tekstas neišsprūstų iš dėmesio lauko ir nepaguldytų jo ant menčių. Trumpos frazės, nuotrupos, žodeliai, pakartojimai, laisvas šnekėjimo srautas, sakymas „čia ir dabar“, daugtaškiai, klaustukai, šauktukai, brūkšniai… Minčių, nuomonių, vertinimų tėkmė. Ši knyga – tai romanas apie romaną, „Aukso vaisiai“ apie „Aukso vaisius“. Tiesa, yra aliuzijų į kitus rašytojus, literatūros kūrinius, tapybos pavyzdžius. Nerasime įprastos kompozicijos, charakterių ar nors menkų užuominų apie personažus, nė nuoseklaus epizodų išdėstymo laike ir erdvėje. Veiksmas vien tik vidinis, psichologinis. Fragmentiška kompozicija leidžia konstatuoti nebent vietos, o dar dažniau – balso, intonacijos, požiūrio, nuomonės pasikeitimą. Jei esame atidūs, pastebėsime subtilius niuansų pokyčius. Įspūdis toks, tarsi dalyvautume daugelyje pokalbių ar vienu metu girdėtume jų nuotrupas, garsiai ištartus ir tik mintyse suformuluotus žodžius, frazes. Probėgšmais ištarti vardai ir pavardės (ar tai „personažai“?) ne tiek suteikia informacijos, kiek dar labiau paklaidina. Vienintelis „tikras faktas“: ką tik pasirodė romanas „Aukso vaisiai“, apie tai sužinome 11-ame puslapyje. O toliau – reakcijų, nuomonių, vertinimų pliūpsnis. „Juk ta knyga – paskutinis mados žodis“. Vieni giria, kiti peikia, treti abejingi. Vieni skaitė romaną, kiti – jo kritiką, treti tik girdėjo įvairias kalbas. Pamažėle lyg ir susidėlioja dvejopa nuomonė – kolektyvinė ir individuali, veriasi dvi sąmonės – bendra, „visų žmonių“, neretai pavadinama snobistine, ir nedrąsi, kukli pasakotojo(s) sąmonė – veikiama tos bendrosios ir sykiu jai besipriešinanti. Tad kur tiesa, kaip suvokti meno kūrinio, šiuo atveju – „Aukso vaisių“ (tikrųjų ir menamųjų) vertę? Gal užtenka tik nuoširdaus, aistringo, tegu ir naivaus domėjimosi? Bet ar tada nebus suabejota tavo kompetencija? Kiek nuomones nulemia baimė pasirodyti neišmanėliu(e)? Kiek nuomonės formavimuisi svarbus vertintojo savęs suvokimas, savo vaidmens, reikšmės, galios įsivaizdavimas? Iš kur ateina mūsų mintys, kurias laikome savomis?

Tokia paradoksali uždaro rato situacija kuriama romane. Vis dėlto kaip mums elgtis, kaip vertinti ar bandyti vertinti „Aukso vaisius“, kuriuos dabar galime skaityti lietuviškai? Ar tik ne pati Nathalie Sarraute mums nurodo kelią? Vienoje pokalbio nuotrupoje skaitome, kaip bene geriausio straipsnio apie „Aukso vaisius“ autoriui išsakoma nedidelė pastabėlė, atsargi kritika:

– Tai štai, vienintelė pastaba jūsų straipsniui, visais atžvilgiais nuostabiam, būtų ta, kad jame trūksta citatų…

– Tikrai, taip, tiesa. Jūs, ko gero, teisus… Man reikėjo…

– Matote, man tada būtų pasidarę aiškiau… Nes kartais skaitant jus… Taip puikiai parašyta… Ir galvoji… Man kildavo klausimas, ar kartais jūs neperkeliate savo paties jausmų į „Aukso vaisius“?..“

Tai klausimas mums visiems. O pati Nathalie Sarraute vienoje paskaitoje apie „naująjį romaną“ yra pasakiusi tokias mintis: „kai aš skaitau kritinį straipsnį, pirmiausia pradedu nuo citatų, tada, užmezgusi ryšį su tekstu – tokį spontanišką, tokį tiesioginį ryšį, kurio nebegalės pakeisti joks išorinis komentaras, – aš dėmesingai perskaitau, ką apie tai sako kritikas, juo remdamasi iš naujo skaitau citatas, bandau atrasti tai, ką jis pamatė, – tai kartais praturtina mano pakartotinį skaitymą, tačiau niekada neleidžiu sau išdildyti pirmojo įspūdžio“.

Jūratės Navakauskienės vertimas, galima sakyti, beveik adekvačiai atkuria originalo skambesį. Jį galime laikyti patikimu pagrindu mūsų nuomonei (nuomonėms) susidaryti.