Atspindžių aikštė

Lietuvos kultūrinėje padangėje vis dažniau pasirodo universalus menininkas: jis ir rašytojas, ir muzikantas, ir dailininkas, ir aktorius, ir visų kitų meno šakų atstovas.

Tokia yra ir Jolanta Sereikaitė. Jos dailės darbai ir poezija gerai žinoma visiems, besidomintiems menu. 2003 metais pasirodė pirmoji autorės poezijos knyga — „Atspindžių aikštė“.

Tai knyga-dienoraštis, į kurį surašyta visa patirtis, įspūdžiai ir vaizdai, kuriuose atsispindi miesto gyvenimas, bet niekur nerasime jausmų išsiveržimo. Jaučiamas kasdienybės ritmas, kuriame ieškoma grožio, deja, jis atsibodęs ir banalus.

Pati knygelė nedidukė, iliustruota autorės. Mano nuomone — tai puiki reklama: taip susipažįstame ne tik su J. Sereikaitės poezija, bet ir daile. Antrajame knygos viršelyje pateikti keli autorės biografijos faktai ir mintys apie poeziją (dar vienas reklaminis triukas).

Vos atsivertus pirmuosius knygos puslapius, į akis krinta eilėraščių griozdiškumas¹. Gaila, kad jį pastebi visi kritikai, o turinį palieka kažkur nuošaly. O juk šioj rinktinėj eilėraščių forma ypatingos reikšmės neturi, čia svarbiausia turinys — gyvas, plastiškas ir veržlus. Vaizdai veja vienas kitą net tada, kai kalbama apie miestą ir jo pastatus.

Poetė vartoja daug būdvardžių ir daiktavardžių, lipdydama juos vieną ant kito. Veiksmažodį įterpia tada, kai nepadeda kitos kalbos dalys. Dėl to poetinis vaizdas turėtų sustingti, tačiau viename eilėraštyje atskirų vaizdelių tiek daug, kad vyksta nenumaldoma kaita. Lyg norėdama ją pagyvinti, poetė vartoja daug specifinių dailės ir architektūros terminų, daro aliuzijas į tautosaką, kiną, muziką ir kitas meno sritis. Tai turėtų skaitytoją priversti susimąstyti ir įsigilinti į kūrybą, bet...

Dėl sudėtingos raiškos, daugiaaukščių metaforų vartojimo ir noro vienu kūriniu pasakyti kuo daugiau, eilėraščiai tapo nuobodūs. Teisingai pastebėjo Liudvikas Jakimavičius, poetės eiles pavadindamas laukiniais krūmais, vešančiais į visas puses, „kur kiekvienas stiebelis gal ir įdomus, bet tik pats sau“². Bet juk būna ir gražių stiebų?

Knyga padalinta į tris skyrius: „Pasivaikščiojimas“, „Žvaigždžių skeletų šokis“ ir „Mano antika“. Programiniu eilėraščiu pavadinau „Pasivaikščiojimą“ (toks pat pirmojo skyriaus pavadinimas), nes pagrindiniai šio kūrinio motyvai (laikinumas, nuobodulys, miestas, naktis) kartojasi ir kituose tekstuose. Be to, visus eilėraščius jungia pasivaikščiojimo tema. Jei prie kitų kūrinių pavadinimų pridėtume šį žodį, tai jų prasmė nesikeistų, pavyzdžiui: „Pasivaikščiojimas prie Vilnelės“ (vietoj „Prie Vilnelės“), ir t.t.

Kiti du skyriai originalesni, mažėja aprašinėjimo, tačiau „pasivaikščiojimo taisyklė“ vis dar galioja (pavyzdžiui „Pasivaikščiojimas nakties tylos zonoje“ vietoj „Nakties tylos zona“ ir t.t.). Taip yra dėl to, kad poetė pasaulį aprašo jo netransformuodama: gulbės čia yra gulbėmis, rožės — rožėmis, dulkės — dulkėmis ir t.t.

Tad kokia turėsime naudą iš J. Sereikaitės poezijos:

1) tarp sudėtingų tekstų atrasime visai paprastų perliukų: Ausys dvi rožės/ žydi raudonai (Koncertas, p. 9); ji juoda [naktis] lyg varnų plunksnų/ vėduoklė (Parko apiplėšimas, p. 38);
2) pasidžiaugsime originaliomis iliustracijomis;
3) pamatysime, kaip eilėraštis tapomas žodžiais (minties perteikimas per vaizdą).

Ko nereikėtų pasisavinti:

      1) aprašinėjimo meno, ką poetė puikiai perprato;
      2) vaizdų gausos viename kūrinyje;
      3) tų pačių įvaizdžių kartojimo.

J. Sereikaitės „Atspindžių aikštė“ — ne lengvas skaitalas, ji skirta išsilavinusiam skaitytojui, nes norint suprasti poetės kūrybą, reikia turėti bent minimalių žinių apie dailę, teatrą, muziką, kiną, fotografiją, tautosaką... Gal dėl to taip yra, kad XX a. pb. — XXI a. pr. kūrėjai atitolo nuo skaitytojų. Jų darbai skirti pavieniams asmenims, kurie galėtų suprasti tokius kūrinius. O gal todėl, kad ši knyga poetei pirmoji ir ji dar ieško savo veido, arba todėl, kad šiuolaikiniai menininkai yra universalai: ir poetai, ir aktoriai, ir dailininkai...


----
¹ Kajėnas G.
² Jakimavičius L.