Atsisveikinimas su meile

Rašytojas Antanas Bieliauskas geriau pažįstamas vyresnei skaitytojų kartai – 1956 metais debiutavo drama „Egzaminas", 8-ajame dešimtmetyje išleido dvi pirmąsias apsakymų knygas („Siūbavo jovarai", 1972; „Raudoni žilvičiai", 1978). Trečiasis apsakymų rinkinys „Atsisveikinimas su meile" (2004) pasirodė beveik po trisdešimties metų pertraukos (tiesa, kai kurie tekstai buvo spausdinti periodikoje).

Sugrįžimui pasirinktą blankoką knygos pavadinimą bando kompensuoti anotacija, viliojamai žadėdama įdomių siužetų, kurie „kartais net kelia nuostabą", „vaizdingai nupieštų žmonių charakterių", „taiklių psichologinių niuansų". Diduma apsakymų antraščių išties pabrėžia paslapties, detektyvinės istorijos semantiką: „Mįslingas pasimatymas", „Šuoliai į nežinią", „Paslaptingas žmogus Alpėse", „Pasirengimas nužudyti" ir panašiai. Dalis vaizduojamų situacijų potencialiai intriguojančios, emociškai įtemptos, pavyzdžiui, patyrusio psichologo taktika pritarti paciento ketinimui žudyti, kol šis pats galiausiai persigalvoja, atsikrato slogučio ir išmoksta jaustis laimingas kasdienybėje. Dar daugiau siužetinio netikėtumo turi apsakymas „Atsisveikinimas su meile" – seno sodininko įsimylėta kaimynė pasirodo besanti čiurlio patelė. Galbūt atsiras skaitytojų, kurių vaizduotę pakutens pasakojimas apie žiemą atostogų į tėviškę grįžusį studentą; su buvusiu mokytoju jis nueina į kavinę ir pamato, regis, seniai mirusius kostiumuotą jaunuolį ir merginą, kurie pasišnekučiavę į kapines išskuba arkliu kinkytomis rogėmis (į šį tekstą dar įterptas ir romantiškai baladiškas epizodas apie jauno mediko vedybas su nepagydomai sergančia humanitare ir staigią abiejų mirtį nuo gerklės džiovos). Vis dėlto dažnai vyksmo posūkius galima nesunkiai atspėti iš anksto, o kartkartėmis išmonė stebina ne išradingumu, o veikiau pernelyg lengvai atpažįstamomis schemomis.

Knygą sudaro dvi dalys, atskirtos daugiausia pagal pasakojamų įvykių laiką ir geografiją. Pirmojoje „Dabar ir vakar" – Lietuvos šiandiena ir netolima praeitis. Atskirą didelį teminį bloką sudaro Antrojo pasaulinio karo metai, tremtis ir pokaris: į užsienį besitraukiančio studento ir jo pasiliekančios šeimos išgyvenimai; su svetima kariuomene priversto eiti frontininko dalia; kaltojo ir teisiojo pozicijų dviprasmybė ar sovietmečio kompromisų našta. Vyraujantis pokario jausmas – baimė, o lietuvio strategija – slėptis, bėgti ar išlaukti, iškentėti. Tačiau, pasakojant šias visuomenines ir moralines kolizijas, pernelyg styro autoriaus sumanymo griaučiai, noras išdėstyti faktus, o literatūriniai žmonės vangiai juda lyg pilkos tuščiavidurės, be jokių individualesnių bruožų figūros, neretai padalytos į „teigiamų" ir „neigiamų" personažų stovyklas. Gyvybingesnio, įtikimesnio ir problemiškesnio žmogiškojo turinio neįgyja nė itin vingrios biografijos veikėjas Stasys – partizanas, Sibiro kalinys, nuteistasis myriop, vėliau kolūkio pirmininkas, sąjūdininkas ir galiausiai savižudis. Tautos ir pavienių žmonių tragedijos išberiamos menkai niuansuotu, dokumentišku žurnalistiniu stiliumi, nesusilaikoma nuo moralo ar banalaus, tariamai filosofiško, apibendrinimo (pavyzdžiui, atgavęs savo žemę Gelažius „suprato, kad gyvenimas keičiasi ir sugrąžinti jį, koks buvo, neįmanoma", p. 52).

Publicistiška kalbėsena visiškai įsivyrauja antroje knygos dalyje „Tolimuose kraštuose". Kelionės yra mėgstama A. Bieliausko tema (1986 m. išleido įspūdžių knygą „Po mėlynu Havajų dangumi"), tačiau šį kartą keliautojo užrašams nepagrįstai priklijuota žanrinė apsakymo nuoroda. Po dykumą, kalnus ar užjūrio didmiesčius besižvalgantis pasakotojas aplinką fiksuoja su turistine nuostaba ir dėsto taip išsamiai, tartum knygos adresatas pats nebūtų niekur kojos iškėlęs. Pavyzdžiui, JAV zoologijos sode stebimasi: „lankytojų patogumui yra nutiestas net siauras geležinkelis, kuris gali pavėžėti skubantį prie savų gyvūnų", p. 90), perpasakojama iš gidų išgirsta informacija (esą sodui naudinga sukurti „natūralias sąlygas" – taip gaunama daugiau pajamų iš gyvūnų prieauglio), nešykštima patarimų būsimiems ekskursantams. Nė viename apsakyme pasakotojas neperžengia turisto sąmonės – paviršutiniškai stebėti ir egzotiškai stebėtis; nesistengiama suprasti kitoniškumą ar sąmoningiau reflektuoti. Antai kultūrinę trumparegystę (jei ne apskritai žmogaus bukumą) liudija scena, kai bambantys lietuvaičiai, autobusu nuvažiavę į Egipto dykumą ir galą paėjėję pėsčiomis, medituojančiam atsiskyrėliui „kilniadvasiškai" sudeda visus savo užkandžius. Dar daugiau – ekskursijos vadovui paaiškinus, kad atsiskyrėlis vis tiek be dantų ir nieko negalės įkasti, keliautojas palieka jam ir dykumoje surastus „dantis su gomuriu". Panašiai kitame apsakyme turistai liesiems dykumos šunims sumeta savo saldainius, sausainius ir sumuštinius, o susigraudinusios moterys net ketina mažiausiąjį priglobti ir parsivežusios į Lietuvą duoti „ir mėsytės, ir kauliukų" (p. 97). A. Bieliausko keliaujantis žmogus daugiausia mato tik save ir stereotipiškai žvelgia į pasaulį.

Knygoje apstu tokios seklios turistinės galvosenos, pigios egzotikos, narciziško pasakotojo mėgavimosi patiriamais nutikimais, kurie tarsi turėtų gniaužti kvapą, tačiau dažniau verčia žiovauti iš nuobodžio. Jo neišsklaido net, pavyzdžiui, neeilinis žmogaus susidūrimas su tigru – keturkojis labai išgąsdina turistą, prieidamas į jo blauzdą pasikasyti nugulėto šono (abejonės dėl žvėries elgesio tikroviškumo telieka zoologams). Beužsižiebiančią apsakymų intrigą užgesina daugiažodžiaujantis pasakotojas, pernelyg tiesmukai ryškinantis kontrastus, nesiliaujantis smulkiai komentuoti, leidžiantis išsprūsti alogizmams, kalbantis literatūriniais štampais. Veikėjai apibūdinami socialiniais stereotipais, virstančiais karikatūromis: užsiėmę, nuolat į darbą skubantys vyrai, turtingesni būtinai vilki džinsines striukes ir važinėja limuzinais ar mersedesais, žvejai – būtinai plačiapečiai barzdočiai su pypke dantyse. Tekstai perkrauti nereikalingų detalių, šalutinių epizodų, ištęstų įžangų. Įvairios istorijos – pasivaikščiojimas Alpėse, katės krapštymas iš medžio, būrėjo pranašystės – pasakojamos paradoksaliai panašiomis intonacijomis, vienodai bespalviu balsu. Važiuojantis pas mirštantį bičiulį sakosi jaučiąs nerimą, tačiau tuo pat metu ramiai svarsto, koks bus oras. Kad ir apie ką būtų apsakymas, jo centre vis tiek ryškiausiai sukasi pasakotojas su savo gana monotoniškomis emocijomis. Veikėjai, ar tai būtų atostogaujantis docentas, ar suktas verslininkas, ar kaimo berniūkštis, šneka vienoda kalba, neretai sprangiomis frazėmis (provincijos seniokas „brandina žinią apie įvykius Irake", p. 12).

Teoriškai patrauklu ir lengva būti literatūrologiškai tolerantiškiems, suvokti kultūros procesą kaip daugiasluoksnį, „nerepresuoti" smulkesniųjų rašytojystės amatininkų. Tačiau praktiškai susidūrus su prėsku psichologinio realizmo, detektyvo, nuotykinės ir mistinės literatūros deriniu, pakantumas ar bent skaitymo dėmesys gerokai išbandomas. Pritarti norisi tik vienai knygos frazei apie gausiai leidžiamus knygas: „Gerų mažai. O blogų ar pakenčiamų dauginti nereikia" (p. 13).