Atminties salos

Galima įvairiai vertinti teatrologės, teatro kritikės A. Girdzijauskaitės asmenybę ir profesinę veiklą, juo labiau kad straipsniuose ji dažnai demonstruoja negailestingą moralinę poziciją šiuolaikinės visuomenės atžvilgiu. Tačiau kai kalbama apie prisiminimų knygas, išnyksta visi šališkumai, autorės asmenybė tarsi pasitraukia į antrą planą. Net nepasakyčiau, kad šioje nedidelėje knygutėje galima atsekti, kaip ta asmenybė formavosi: iš A. Girdzijauskaitės šeimos ir giminių istorijos matyti, kad tokio likimo žmonių pokario Lietuvoje buvo galima sutikti vos ne „ant kiekvieno kampo“. Tipiškai inteligentų šeimai, karo išblaškytai po Rusiją, o paskui grįžusiai į Lietuvą, galiausiai pavyksta susirinkti po vienu stogu. Po juo telpa kelių kartų žmonės, kai kurie – giminės pagal kilmę, kai kurie – savo prigimtimi, širdimi. Juos galima pamatyti ir nuotraukose, kurios, žinoma, tokio pobūdžio pasakojimams suteikia ypatingo šarmo. Galbūt nelabai kokybiškos, galbūt skaitytojui reikėtų daugiau žinoti apie visus tekste minimus žmones – Lietuvos tarpukario ir pokario inteligentijos atstovus. Galbūt galima priekaištauti, kad knygoje, kaip dažnai nutinka, vaikystės ir paauglystės prisiminimai nušviesti tik iš vienos pusės – tos, kuri „auksinė“, beveik neminint veikėjų konfliktų, neigiamų charakterio bruožų. Tačiau tai – labai būdinga atsiminimams: juose dažniausiai viskas yra nepaprastai gražu, nes skausmo ir realybėje pakanka.

Mane, kaip skaitytoją, labiau kurstė tipiškas „moteriškas“ susidomėjimas laikotarpio buitimi ir kasdienybe. Kad ir kaip vertintum praeities kartų elgesį, baisiai smalsu, kaip anuomet žmonės rengdavosi, kaip šukuodavosi, kaip kalbėdavo, ką ir kur valgydavo, kur ir kaip leisdavo savaitgalius, vasaros atostogas? Visos tos suknelės, lėlės, lėkštutės, bateliai, kepuraitės, spintos, staltiesės, iš kartos į kartą perduodamos ar dovanojamos smulkmenos, šeimos relikvijos – štai kas daro kiekvieną atsiminimų knygą gyvą ir įdomią. Skaitydama mačiau prieš akis senus Vilniaus, Kauno ir Palangos vaizdus taip ryškiai, kad kartkartėmis pamiršdavau, jog lyg ir reikėtų kritikuoti ar smerkti tuometinį politinį režimą. Jis čia jaučiamas nebent kalbant apie Rusijos ir Lietuvos gyventojų mentaliteto kontrastus: „Zažralis’ vy tut, miasa vsiakogo polno, poetomu i spektaklia ne poniali“ (p. 15). Tokios komiškos detalės padės geriau suprasti anuometinę kasdienybę, juk būtent ji, o ne valdžios nutarimai ar darbo rekordai, ir sudaro tautos istoriją.