Atminties keliais

Atminties keliais – maži epizodai iš gyvenimo visumos. Galima sakyti, knyga artima autorės eilių rinkiniui „Užmirštas dienoraštis“, kuriame eilėmis atpasakojama vaikystė, namų aplinka, buitis ir meilė.

Knygos „Atminties keliais“ įvadinėje dalyje „Mažos mergaitės atminty“ – trumpi, nedidelės apimties apsakymai, vaizdeliai bei dokumentiniai aprašymai. Atsiminimuose susipina tėvų, senelių portretai, namų šiluma, netektis ir viltis.

Pirmasis apsakymas „Koncertas ant kėdės“ sužimba nuoširdžiu kuklumu, būdingu ankstyvosios vaikystės patirčiai.


Apsakymas „Nepažino“ – glaustos formos, bet ryškus. Jo nuotaika dvelkia nerimu, to baisaus pokarinio laikotarpo, kai vis dar būdavo tremiami žmonės. Čia išreikštos mintys apie žmonių susvetimėjimą, kai neatpažįstama nei savų, nei artimų, o kažkada buvusį atvirumą bei draugiškumą keičia nepasitikėjimo banga, įtarumas.

Apsakyme „Keistoji viešnia“ intriga pinasi pamažu. Pagrindinės apsakymo veikėjos – senelė su mama – sprendžia, kas ta keista moteris, atėjusi į jų namus: ar kada anksčiau ji čia buvo, ar ne, pagaliau ką ji čia veikia. Iš to galime suprasti, jog žmonės, paliesti karo ugnies, nutolo vieni nuo kitų.

Vaizdelis „Baimė“ patraukia vaiko jautrumu. Jame vaizduojamas vaikas, bijantis keltis iš lovos, nes tą rytą tėvai pjaus veršiuką. Paslaptingai nutylimos nutikimo detalės. Iš vyraujančios nuotaikos suprantame, esą kažkas nutiko, tačiau akivaizdžiai autorė to neparodo. Vaiko jautrumą išduoda baimė ir rūpestis veršelio likimu.

Apsakyme „Mane kala prie kryžiaus“ – atskleidžiama tremties beprasmybė, nežinia, komunistinės santvarkos žiaurumas. Išgyvenimai gilūs ir nekasdieniai. Žmogaus pasimetimas ir Tėvynės praradimas dar labiau pagilinamas keliais gyvais sakiniais apie žmones atsidūrusius svetimame krašte.

Ciklas „Miražas“ ir jame trys apsakymai „Dykumoje“, „Prie šaltinio“, „Oazė“ – kaip miražas apie praeitį, Tėvynės netektį, ir neaiškią ateitį kai „...mane užvaldys pusdykumė“ ir paliekamas neatsakymas klausimas, kokia ateitis laukia ir ar ji bus.

Apsakymas „Mama“ mus tarsi grąžina į realybę. Mama – šventumo ir siekiamybės simbolis, ji parodoma tokia nuostabi, reikalinga, o kartu suvokiamas motinos trapumas mirties akivaizdoje.

Bene spalvingiausias apsakymas „Katinas“ kuriame gyvūnas anropomorfizuojamas, jam suteikiamos žmogiškosios savybės. Katinas supranta, pyksta, jaučia panieką arba prisirišimą, ir pagaliau jis elgias kaip žmogus, nors yra tik katinas. Autorės stiliaus bruožai yra išbaigti. Jos pasaulio aiškinimo būdas nevakarietiškas. Plunksna persipina šiltais prisipažinimais. Spalvingi ir drauge paprasti peizažai vos telpa į mažus apsakymų rėmus.