Atminties keliais

Atminties keliais – tai maži epizodai iš gyvenimo visumos. Knyga artima autorės eilių rinkiniui „Užmirštas dienoraštis“, kuriame eilėmis perteikiama vaikystė, namų aplinka, buitis ir meilė.

Įvadinėje knygos dalyje „Mažos mergaitės atmintyje“ pateikiami trumpi, nedidelės apimties apsakymai, vaizdeliai ir dokumentiniai aprašymai. Atsiminimuose susipina tėvų ir senelių portretai, namų šiluma, netekties išgyvenimai ir viltis.

Pirmasis apsakymas „Koncertas ant kėdės“ išsiskiria nuoširdumu ir kuklumu, būdingu ankstyvosios vaikystės patirčiai.

Apsakymas „Nepažino“ yra glaustas, bet ryškus. Jo nuotaika persmelkta nerimo, būdingo sunkiam pokario laikotarpiui, kai žmonės dar buvo tremiami. Čia atskleidžiamas susvetimėjimas: nebeatpažįstami nei savi, nei artimi, o kadaise buvusį atvirumą ir draugiškumą pakeičia nepasitikėjimas ir įtarumas.

Apsakyme „Keistoji viešnia“ intriga plėtojama pamažu. Pagrindinės veikėjos – senelė ir mama – svarsto, kas yra į jų namus atėjusi nepažįstama moteris: ar ji čia buvo anksčiau, ar ne, ir ko ji ieško. Tai leidžia suprasti, kad karo paliesti žmonės nutolo vieni nuo kitų.

Vaizdelis „Baimė“ išsiskiria vaiko jautrumu. Jame vaizduojamas vaikas, bijantis keltis iš lovos, nes tą rytą tėvai ketina pjauti veršiuką. Nutikimo detalės sąmoningai nutylimos, tačiau iš nuotaikos galima nujausti, kad įvykis skaudus. Vaiko jautrumą atskleidžia jo baimė ir rūpestis gyvūno likimu.

Apsakyme „Mane kala prie kryžiaus“ atsiskleidžia tremties beprasmybė, nežinia ir komunistinės santvarkos žiaurumas. Išgyvenimai čia gilūs ir sukrečiantys. Žmogaus pasimetimas ir Tėvynės praradimas dar labiau sustiprinamas trumpais, bet paveikiais sakiniais apie svetimame krašte atsidūrusius žmones.

Ciklas „Miražas“, kurį sudaro trys apsakymai – „Dykumoje“, „Prie šaltinio“ ir „Oazė“, – perteikia praeities ir Tėvynės netekties viziją. Jame kuriamas neapibrėžtos ateities jausmas, paliekant atvirą klausimą, kas laukia toliau.

Apsakymas „Mama“ tarsi sugrąžina į realybę. Motina čia vaizduojama kaip šventumo ir siekiamybės simbolis – nuostabi ir reikalinga, tačiau kartu pabrėžiamas jos trapumas mirties akivaizdoje.

Bene spalvingiausias apsakymas „Katinas“, kuriame gyvūnas antropomorfizuojamas – jam suteikiamos žmogiškos savybės. Katinas supranta, pyksta, jaučia panieką ar prisirišimą, elgiasi tarsi žmogus, nors išlieka gyvūnu. Šiame kūrinyje ryškiai atsiskleidžia autorės stilius: nevakarietiškas pasaulio suvokimas, šilti, nuoširdūs prisipažinimai ir paprasti, bet vaizdingi peizažai, telpantys į nedidelės apimties apsakymus.

© Alicija Valentukevičiūtė, 2011.