Aš - Olga, Juozo žmona

Knygoje labai vaizdingai pasakojama apie matematikos mokytojos Olgos Merkienės gyvenimą. Pirmojoje knygos dalyje atsiskleidžia įdomi ir šviesi Olgos vaikystė, spalvingi gimnazijos metai, kai ji pasirenka būsimą specialybę – matematiką. Taip pat aprašomos studijos universitete, minimi dėstytojai – žymūs Vytauto Didžiojo universiteto profesoriai Zigmas Žemaitis ir Petras Leonas Juodakis. Pasakojama, kaip jauna mergina atranda mokytojos pašaukimą, su kokiais sunkumais susiduria moksle, kaip pradeda dirbti ir kokia buvo tuometinė, 1928-ųjų, Lietuvos mokykla.

Laimingai ištekėjusi už Zarasų apskrities viršininko Juozo Merkio, Olga sukūrė gražią šeimą. Atrodė, kad „daugiau nieko netrūksta – galima gyventi ir džiaugtis“. Mėgstamas darbas ir namų jaukumas jaunai pedagogei teikė dvasinį pasitenkinimą ir laimę. Tačiau ties tuo ji nesustojo – įsitraukė į visuomeninę veiklą, įsteigė vaikų darželį. Knygoje rašoma, kad 1940 m., sovietams okupavus Lietuvą, šalis atsidūrė ties išlikimo riba, o tai kėlė nerimą kiekvienai šeimai. Netrukus O. Merkienės vyras buvo atleistas iš pareigų, o 1941 m. – areštuotas. Visa šeima ištremta.

Antrojoje knygos dalyje aprašomi tamsieji Olgos gyvenimo metai Altajaus krašte, tapus tremtine be galimybės grįžti. Badas, nepriteklius, ligos ir kitos negandos tapo nuolatiniais mokytojos gyvenimo palydovais. Vis dėlto ir čia ji sutiko gerų, jautrių, nuoširdžių žmonių, su kuriais gražiai sutarė ir dalijosi paskutiniu duonos kąsniu.

Sunkus darbas kirtavietėse alino ne vieno sveikatą, o priverstinis darbas ir menkas maistas dar labiau stūmė į neviltį. Viltis įsižiebė tuomet, kai O. Merkienė prasitarė esanti matematikos mokytoja. Kaip pati rašo: „tas žodis ir išgelbėjo mano ir vaikų gyvybes“. Mokykla darbo stovyklos rajone buvo neseniai pastatyta, tačiau nešildoma ir gana apleista: „klasės tamsios, vietoje langų – ledo luitai, sienos iš vidaus apšerkšnijusios, iš neobliuotų lentų sukalti stalai ir suolai“.

Mokiniai, ne tremtiniai, ypač krito į akis – jie buvo sotūs ir gerai aprengti, pirmieji pasirodė naujoje mokykloje. Nepaisant visko, tremtinių vaikai juos lenkė gabumais ir sumanumu, ir tai pastebėdavo mokytojai.

Kadangi nebuvo sąsiuvinių, mokiniai rašydavo ant laikraščių, o kontroliniams darbams gaudavo švarius popieriaus lapelius.

Negailėdama savęs ir nepasiduodama nevilčiai, mokytoja dėstė, rengė planus, kūrė pamokų programas. Gautą duonos riekę ji dalydavo į kelias dalis savo vaikams ir dar pasidalydavo su mokiniais. Dažnai pati likdavo nevalgiusi, todėl jos sveikata vis labiau prastėjo.

Laisvomis valandėlėmis Olga mokė savo dukras ir sūnų lietuvių kalbos, nes visi dalykai buvo dėstomi rusų kalba. Gyvenimas pamažu keitėsi. Sveikatai dar labiau blogėjant, ji parašė prašymą Jakutijos ATSR švietimo ministerijai, prašydama perkelti ją dirbti į Jakutską. Netikėtai mokytojai buvo pasiūlyta vieta Jakutsko septynmetėje mokykloje.

Po Stalino mirties daugelis tikėjosi permainų, tačiau mokytoja buvo atleista iš darbo kaip „moraliai nepatikimas elementas“.

„Tremtyje turėjome gauti specialų pasą ir pasirašyti, kad į Lietuvą negrįšime – tik tada galėjome išvykti. Tai nebuvo tremties panaikinimas, o tik „paleidimas“. Juk žmogus, neturintis tėvynės, yra tremtinys.“

Pagaliau 1947 m. mokytoja su vaikais grįžo į Lietuvą.

„Praėjo beveik trisdešimt metų nuo to laiko, kai aš su mažais vaikais, serganti plaučių tuberkulioze, buvau ištremta iš Tėvynės. Už ką?“

Autobiografiniai atsiminimai iliustruoti nuotraukomis iš Merkių šeimos archyvo ir piešiniais, parsivežtais iš tremties.

Knyga skirta visiems tremtį patyrusiems mokytojams. Kiekvienas knygos žodis yra jautrus – jis paliečia ir verčia permąstyti gyvenimo vertybes. Ypač žavi autorės energija, ryžtas ir nuoširdumas pasakojant apie sunkius išgyvenimus.

Tai istorija, kurią norisi skaityti dar ir dar.

© Alicija Valentukevičiūtė, 2010