Aš nesu žmogžudys

Lietuviškame savaitraštyje skaitau: „Itališkos aistros dėl eutanazijos. Prie ligos patalo prikaustyto italo laiškas prezidentui Giorgio Napolitano paskatino diskusijas dėl žmogaus teisės pasirinkti mirtį. Šiomis dienomis Italijoje verda diskusijos dėl galimo eutanazijos įteisinimo. Problema pradėta svarstyti po to, kai į šalies vadovą G. Napolitano kreipėsi nepagydoma raumenų distrofija sergantis Piergiorgio Welby. 25 metus negalios kamuojamas ir daugiau kaip metus prie lovos prikaustytas italas prašė inicijuoti įstatymo, įteisinančio eutanaziją, parengimą. (...). Katalikų bažnyčia dėl eutanazijos laikosi gana griežtos pozicijos, teigdama, kad savo paties noru žmogus iš gyvenimo pasitraukti negali. Popiežius Benediktas XVI anksčiau eutanaziją yra prilyginęs Bažnyčios smerkiamiems abortams.“

Frederic Chaussoy knygoje „Aš nesu žmogžudys“ – taip pat apie tai. Jis, asmeniškai padėjęs numirti sunkiai sergančiam savo pacientui gaisrininkui Vincentui Hiumberui, po avarijos tegalėjusiam judinti dešinės rankos nykštį, prisimena, aiškina, pasakoja, įrodinėja, ginasi, klausia, ieško atsakymų. Tai – knyga išpažintis apie aktualią ir dar iki galo neišspręstą socialinę, moralinę, religinę dilemą. Sunku knygą vertinti kaip literatūros kūrinį, nes autorius itin atvirai provokuoja prisidėti prie diskusijos, nelikti objektyviam, palikti stebėtojo poziciją knygos paraštėje, o juodu ant balto surašytus žodžius aplipdyti savais argumentais ar bent emocinėmis reakcijomis.

„Aš nesu žmogžudys“ nėra tokia naivi ir tokia senamadiškai galantiška kaip lietuviškieji Petro Burgailos „Ginekologo užrašai“. Knygos autoriaus, gydytojo, plunksna slysta lengvai, inteligentiškai, su prancūzišku subtilumu. Tačiau abi knygas vienija menkiausios cinizmo apraiškos eliminavimas ir plačiu mostu atitrauktos užuolaidos į baltais chalatais vilkinčių žmonių pasaulį. Galbūt po daugelio televizijos serialų a la „Ligoninės priimamasis“ ar „Daktariūkščiai“ jis nebėra itin paslaptingas ir neprieinamas, tačiau vis tiek pribloškia buvimo su ligoniu mirties akivaizdoje iliustracijomis. F. Chaussoy įsitikinęs – gydytojas atsakingas ne tik už gyvybę, bet ir už mirtį: „Mes dažnai matome mirtį... Praktiškai mes esame vieninteliai, kurie ją dar tikrai matysime, nes ji tyliai slepiasi nuo kiekvieno parasto žmogaus. (...) Aš kalbu apie tikrąją mirtį. Apie tą, kuri smirda ir gargaliuoja, kuri išsekina kūnus ir drasko širdis, perkreipia veidus, kuri nepasiduoda. Ji dienų dienas kankina, kol ateina arba, priešingai, užklumpa žaibiškai, per keletą valandų“.

Knyga „Aš nesu žmogžudys“ – kartu ir socialinis reiškinys. Ji gydytojui F. Chaussoy tampa ne tik tribūna pasisakyti/įrodyti/klausti, bet ir jo advokatu, neprastu advokatu. „Advokatas“ prancūzą gydytoją gina poetizuodamas jo darbą („Per visą savo karjeros laiką aš visada stengiausi (...) ne „vadovauti lovoms“ ar „gydyto atvejus“, o pirmiausia rūpestingai, garbingai ir sąžiningai gydyti žmones“); keldamas klausimus, į kuriuos dar nėra atsakymų („Jei reikia akušerės, kad pasaulį išvystų žmogus, reikia išmintingų vyrų ir moterų, kurie lydėtų jį šiame pasaulyje ir padėtų jį palikti. (...) Kam priklauso gyvybė? (...) O kam priklauso mirtis? (...) Ar gydytojas gali padėti, nebūdamas žudiku?“); siūlydamas potencialias išeitis („Net jei ši tema nekelia džiaugsmo, dar būdamas gyvas, žmogus turi gyviesiems pasakyti, kokios mirties norėtų. Pavyzdžiui, surašydamas gyvybės testamentą.“); solidarizuojasi su F. Chaussoy kolegomis ir net manipuliuoja skaitytoju publikuojamu gydytojo žmonos Mari laišku bei paties F. Chaussoy laišku Vincentui: „Ir kai vieną dieną mes tikrai ten, aukštybėse, ar kur kitur susitiksime, galėsime vienas kitam pasakyti, kad tai kažkam padėjo...“.

F. Chaussoy naudojasi literatūra, kad apsigintų, įrodytų savo tiesą. Tačiau kartu jis lieka nuoširdus ir atviras.

Kaip vizualus fonas knygai „Aš nesu žmogžudys“ vis sukas ispanų juostos „Jūros gelmėse“ kadrai. Pamenate? Ligonis filme pats pasirinko mirtį ir pats susiorganizavo pasimatymą su ja. Ryškiausiai atminty išlikęs jo skrydis pro atvertą langą virš miškų, pievų, uolų. Veržlus, godus laisvės skrydis mintimis. Ar žmogžudys yra tas, kuris leidžia kai kuriems išskristi?