Aš, nepažinusi vyrų

Jų keturios dešimtys. Įkalintos rūsyje, abejingų sargybinių prižiūrimos ir stebimos. Nė viena neprisimena, kokiomis aplinkybėmis čia atsidūrė. Jauniausioji nėra gyvenusi niekur kitur. Likimo draugės jai pasakoja prisiminimus iš gyvenimo, kuriame esama vyrų, vaikų, miestų...
Paslaptingai išsivadavusios iš nelaisvės, jos leidžiasi klajoti po tuščią žemę (ar kitą planetą?), ieškodamos žmogiškųjų būtybių...ar paaiškinimo. Šį romaną, sykiu kraupų ir giedrą, atšiaurų ir jaudinamą, panašų į Kafkos kūrinius, pasak vieno prancūzų kritiko, galima priskirti toms knygoms, kurių „iš esmės neįprastoje situacijoje skaitytojas tolydžio atpažįsta save ir atranda klausimus, kurie kankina jį patį”.

Palikime ramybėje prancūzų kritikus. Jie teisūs ir ne vienu metu. Keturiasdešimtyje rūsyje įkalintų herojų atpažįstame save. Savo ribotumą. Savo kasdienius kalėjimus. Netikėtas išsivadavimas iš rūsio šioms moterims anaiptol nereiškė laisvės. Tik kalėjimo vietos pakeitimą. Silpnos, bejėgės, jos klajojo po pasaulį, kuris galbūt - tokia prielaida taip ir nebuvo paneigta - net nėra Žemė. Nerado nieko. Tik keliasdešimt tokių pat rūsių. Su žmonėmis, kuriems pasisekė ne taip gerai kaip joms. Bet jos pagaliau galėjo liesti viena kitą - rūsyje tai buvo neįmanoma. Sargybinių rimbai sakė daugiau nei žodžiai. Jos pagaliau vėl turėjo savo intymų gyvenimą. Nustojo būti 'viena iš keturiasdešimties'. Vėl turėjo savo vardus. Tik ne ji - mažylė. Užaugusi rūsyje ir staiga sugrąžinta į normalų pasaulį, kur viskas stebino. Vyrus mačiusi tik pro rūsio grotas, nuolat klausinėjusi apie pasaulį už grotų, įkyriai stebintį jauną prižiūrėtoją, fiziškai niekad nesubrendusi. Kitokia. Nuo pat pradžių žinojo, kad vieną dieną ji liks viena. Ir kai tai atsitiko - kai mirė paskutinė moteris, po ilgų klajonių taip ir nepasiekusi miesto, ji pasijuto laisva. Nesuvaržyta niekieno nuomonių, norų, veiksmų. Daug ko nemokanti, besistebinti 'normaliais', 'žmogiškais' daiktais. Jos vienintelis tikslas - žinoti. Deja. Knygos didžiausias minusas - daugybė klausimų ir nei vieno atsakymo. Kas ir kodėl įkalino moteris? Kokį pavojų skelbė sirena, kur dingo prižiūrėtojai..tai tik keletas jų. Mažylė mirė taip ir nesužinojusi. Taip ir nepažinusi pasaulio ir vyrų. Aš mirsiu taip ir nesupratusi iki galo, koks buvo autorės sumanymas.