Aš mylėjau

Banaluuu, kad norisi rėkti. Pagrindiniai veikėjai: jauna moteris ir senstelėjęs vyrukas, jos (buvęs) uošvis. Vieta: kažkur Prancūzijoje. Pagrindinė pokalbio tema: meilė. Arba verčiau — meilės. Emocinis kontekstas: ją paliko jo sūnus, todėl jis pasakoja jai savo nerealizuotos meilės istoriją. Tikslas: pateisinti sūnaus neatsakingumą. Ir, kas nemažiau svarbu, priversti ją nustoti žliumbus.

Tai, kas erzina visoje šitoje istorijoje — kad galų gale pradedi užjausti visus knygos herojus. Vargšas vyras, jis tiek metų kankinosi šalia žmonos, kurios nebemylėjo. Vargšė moteris, ji nieko nenutuokė apie tai, kad yra nemylima. Vargšas senukas, jam nepasisekė išlaikyti savo meilės. O toliau — geriečiai ir blogiukai apsikeičia vietomis. Tai kas, kad jis paliko žmoną, bet pagaliau bus laimingas — toks, koks nebuvo jo tėvas. O gal jo žmona nemokėjo virti ir šiaip buvo ragana, taip jai ir reikia, kad ją paliko — nors knygos pradžioje moteriškas solidarumas paimdavo viršų, pabaigoje jo nė pėdsako nelieka. Nes čia meilė yra virš visko. O kad paliktai žmonai neabejotinai ji irgi savo laiku buvo pažadėta — ir dar „laimėje ir nelaimėje, kol  mirtis mus išskirs” — who cares?

Knyga yra per daug paprasta, kad būtų įdomu ją skaityti. Jei anksčiau išleistoje „Aš noriu, kad manęs kas nors kur nors lauktų” Gavalda stebina bent jau nerealiomis detalėmis ir prancūziška dvasia, čia viso to nebelieka. Bordo vyno juk nepakanka tam, kad pasijustume kaip prancūzaitės. Todėl „Aš mylėjau” atrodo kaip pusryčiams valgomas sumuštinis su tepamu „Mildutės” sūreliu po pelėsinių sūrių paletės vakar vakare.