Aš esu Buda

Įsivaizduokite, kad esate prieblandoje skendinčiame kambaryje, kuris pilnas neaiškių formų, šešėlių ir garsų. Kažkas trumpam šmėkšteli ir vėl dingsta. Tai trunka tik akimirką, niekada nesate tikri, ar iš tiesų taip buvo, o gal tik pasivaideno? Šiame kambaryje daugybė žmonių. Vieni vaikšto nuolat susirūpinę, jų pečius slegia daugybė įvairiausių rūpesčių, jie tarsi nepastebi aplinkos: „Na tamsu, tai tamsu, kam tai rūpi?“. Tačiau kitiems to negana: „Turi būti kažkas daugiau, kažkas daugiau...“ Ir jie ieško...  Ranka kol kas veltui slidinėja  sienos paviršiumi ieškodama šviesos jungiklio, kuris nutrauktų nežinojimo šydą...

Ieškančių daug – o atsakymų?.. 

„Visi keliai veda į Romą“, o vieną iš jų kažkada atrado ir vienas asmuo – Buda. José Frèches dėka jis iš beasmenio, proto potencialo veidrodžio, ramybės, meditacijos simbolio tapo gyvu, jaučiančiu, mylinčiu, ištroškusiu pažinimo bei tiesos žmogumi, kuris susiduria su esamomis religinėmis dogmomis, bet negali jų priimti.  Augantį žmogų paprastai „suvalgo“ esama sistema. Juk ne veltui sakoma, kad paauglystėje ir jaunystėje dauguma svajoja „pakeisti pasaulį ir nuversti kalnus“. Tuo metu suaugusieji tik supratingai linguoja galva ir sako: „Nieko, jaunatviškas maksimalizmas – praeis.“ Sidhartai Gautamai iš Šakjų giminės taip nenutiko ir šiandien budizmas yra ketvirta pagal skaičių religija pasaulyje.

José Frèches knyga „Aš esu Buda“ yra tarsi populiarus budizmo vadovas, kuriame jums kalba ne kas kitas, o pats Buda. Juk kas gi gali geriau paaiškinti religines tiesas už patį jų kūrėją? Šioje knygoje Buda tarsi nužengia nuo postamento ir eidamas greta Jūsų pamažu pasakoja visą savo gyvenimą – atrastąjį išsigelbėjimo kelią pabrėždamas, kad jis toks kaip ir Jūs – paprastas ir niekuo neypatingas, t.y. visa, ką jis pasiekė, yra prieinama kiekvienam.
Be abejo, tai gan laisva Sidhartos Gautamos gyvenimo interpretacija. Pateikiama kiek kitokia istorijos, liečiančios jo santykius su žmona Jašodara, versija (žmona miršta). Paprastai teigiama, jog Sidharta paliko ne tik savo mažą vaiką, bet ir žmoną. Atrodo, kad moteris tarsi siejo Sidhartą su materialiuoju, jo tėvo pasauliu. Kai jos nebeliko - jis galėjo išeiti. O kas būtų, jei Jašodara būtų buvusi gyva?

Šioje ir daugelyje kitų vietų gana ryškiai juntama, jog autorius yra Vakarų civilizacijos atstovas ir kai kurie knygos teiginiai apie budistines doktrinas atrodo chrestomatiniai, tarsi ištraukti iš religinių traktatų, o ne pačio autoriaus išgyventi.

Ar verta skaityti? Be abejo! Kartais grožiniame kūrinyje nėra taip labai svarbi istorinė tiesa. Svarbiau, kokias mintis ar emocijas ji sukelia. Buda moko į gyvenimą žvelgti kitaip, gal pateiktas kiek „suvakarietintas“ jo istorijos variantas bus mums prieinamesnis? Aš, sklaidydama šios knygos puslapius, nepajutau kibirkštėlės, kuri prasklaidytų tamsą ir leistų man į pasaulį pažvelgti kitaip. Gal šis kelias tiesiog ne mano? Aš ieškosiu toliau, bet juk kiekvienam savo.