Artūras ir minimukai

Garsiojo „Penktojo elemento“ režisierius parašė knygą vaikams. Šita aplinkybė lėmė mano apsisprendimą ją skaityti. Ne. Visgi buvo ne taip. Iš tiesų pirmiausia į akis krito viršelis. Ant žalio lapo tupinti būtybė užhipnotizavo. Knygos apipavidalinimas – kaip kino filmo plakatas: darantis įspūdį, iki smulkmenų apgalvotas. Įsivaizduoju, kad gavus šitą knygą vaikystėje, būčiau laikiusi ją matomiausioje lentynos vietoje. Vaikams toks viršelis turėtų labai patikti.

Pradėjus skaityti nesunku atspėti, kad autorius - kino režisierius. Veikėjai, aplinka, siužetas, rašymo stilius – viskas taip kinematografiška, kad be jokių pastangų galvoje „įsijungia“ filmukas ir tiesiog žiūri, kas bus toliau. Artūro močiutė turi didelį namą ir sodą. Ji – buvusi medicinos sesuo, kadaise dirbusi Afrikoje, kur susipažino su Artūro seneliu, taip pat besistengusiu padėti afrikičiams. Dabar senelis dingęs ir Artūras dažnai užeina į jo darbo kabinetą palėpėje. Čia, tarp senų knygų, afrikietiškų kaukių ir kitų vaiko akims stebuklingų daiktų, berniukas randa senelio nubraižytą slaptą sodo žemėlapį. Kaip ir bet kuris dešimtmetis padauža, Artūras nujaučia artėjančius nuotykius ir imasi tyrinėti radinį. Čia viskas ir  prasideda. Nuo šios vietos veiksmas rutuliojasi taip greitai, kaip įmanoma tik filme. Na, ir šitoje knygoje.

Vis dėlto sunku atsikratyti minties, kad knyga paviršutiniška. Gana greit paaiškėja, kad Lucui Bessonui dar toli iki Astridos Lindgren, Tuvės Janson ar J. K. Rowling. Trūksta to, kas padaro vaikiškas knygas mėgstamas ir suaugusių. Nieko, be nutrūktgalviškų nuotykių kovojant su žmonių ir minimukų pasaulių blogiukais, tikėtis neverta. Įspūdį, kad žiūri filmą, dar labiau sustiprina tokie veikėjai kaip padaras kolomasajas su į „dredus“ panašiomis ataugomis ant galvos, „tarsi minimukų masto Bobas Marlėjus“. Tai, kaip bežiūrėtum, jau pataikavimas skaitytojui.