Arklių romansai

Jaunystėje Petras Dirgėla drąsiai išdėstė (1979 metų pavasarį LTSR rašytojų sąjungos valdybos plenume) savo estetines nuostatas, taikomas lietuvių prozai: „Kol neaprėpsim svarbiausių mūsų gyvenimo reiškinių, kol nepaversim jų savo herojais, mūsų romanuose gyvens smulkūs žmogeliai su pusiau išpūstais, pusiau dirbtiniais likimais... Literatūra savo vidiniu dydžiu privalo prilygti gyvenimo dydžiui“. Visoje šio rašytojo kūryboje regime pastangas kalbėti tik apie universalias temas ir problemas, kaip įmanoma toliau pabėgti nuo tų „smulkių žmogelių“, nuo jų „smulkių likimų“. Daugelyje jo kūrinių šios pastangos vykusios – juose juntame reliatyviai „supainioto“ meninio laiko tekėjimą, ne empiriškai susmulkintą buitį, sociumą, bet plačiai pavaizduotą gyvenimą, iš čiurlioniškų vizijų aukštumos pamatytą žmogų, jo žemę, jo tėvynę, jo istoriją. P. Dirgėlos santykis su dažnai jo kūriniuose iškylančia praeitimi, su Lietuvos istorija, nors istoriosofiškai žvelgiant ir voliuntaristiškas, bet visada originalus, pagarbus, neretai susakralintas.

Tokį autoriaus idėjinį nusiteikimą atpažįstame ir naujojoje knygoje „Arklių romansai“. Rinkinyje esančiame apsakyme „Arklių šventėj“ P. Dirgėla tęsia jį jaudinančių problemų bei fenomenų meninį tyrinėjimą. Kas yra likimas, drąsa, baimė, meilė, išdavystė, mirtis, siela? Taigi globaliniai klausimai, ir susmulkėjęs, subuitintas protagonistas ar pasakotojas nepadėtų jų filosofiškai aiškintis. Apsakymą parašyti paakino XIX a. poeto Valerijono Ažukalnio-Zagurskio (1817–1874) figūra. Kodėl ją pasirinko autorius? Gal kad graudus ir dramatiškas buvo šio žmogaus gyvenimas – skaudi mylimosios išdavystė, vedybos su antipoetiškų nuostatų moterimi, trijų sūnų mirtys, kalėjimas už „raštišką“ paramą sukilėlių vadui Kostui Kalinauskui. O gal tai, kad Ažukalnio negausi kūryba (jam gyvenant taip ir neišspausdinta) tapatinama su XIX a. pirmojoje pusėje prasidėjusiu „tautų pavasariu“, gal tai, kad su juo draugavo vos ne dvigubai jaunesnis Antanas Baranauskas ir Kaune suteikė jam paskutinius kunigiškus patarnavimus? Visi šie faktai atsispindi apsakymo siužete. Jie apipinti turtinga dirgėliška simbolika, įkomponuoti į filosofinę problematiką – P. Dirgėla kuria ne istorinį Valerijoną Ažukalnį, bet naują literatūrinį Ažukalnį, kurio pretenzijas (jeigu tokias jis pareikštų) į autentiškąjį save galėtų patenkinti tiktai Dievas. Literatūros istorijoje parašyta, kad Ažukalnis gerbęs motiną – už tai, kad ji išmokiusi jį skaityti, rašyti, branginti kultūrą. Ir nė žodžio nepasakyta apie tėvą. Apsakyme regime priešingą vaizdą: apie motiną beveik nė žodžio, o tėvo linijai skirta vos ne pusė pasakojimo. Grožiniame kūrinyje istorinius akcentus gali dėlioti kur nori, kaitalioti, kaip patinka. Tai ypač artima tokios meninės mąstysenos autoriui, koks yra P. Dirgėla. Tai – šiuolaikinis teurgas, nepaisantis globalizacijos suracionalinto, unifikuoto pasaulio, sustandartinto žmogaus mąstymo... Taikliai monografijoje jį yra apibūdinęs Algis Kalėda, analizuodamas sovietmetyje parašytus romanus. Jų autoriui „dažnusyk svarbesnė savaiminė vaizdinijos vertė, platus konotacijų laukas, o ne referencinės nuorodos į „objektyvią“ realybę. Pastaroji, sakytum, neturi visiškai savarankaus, nepriklausomo ontologinio statuso, o yra susijusi su subjekto būtimi, jo valios ir dvasios raiška. Šis pasaulis egzistuoja tarsi pats kūrimo aktas“ („Romano struktūros matmenys“, Vilnius, 1996, p. 180).

Teurgas turi būti vertas šio garbingo vardo. Taip ir yra: apsakyme regime metamorfizuotą laiką, erdvę, įvykius, kurių autentiškame gyvenime Valerijonas Ažukalnis nepatyrė. Jis kalba, mąsto, klajoja ... miręs, stebi save pašarvotą ant lentos. Po to, kai jį, ligonį, aplankė (realybėje) Antanas Baranauskas, aplanko (vizijoje) ir buvusi mylimoji, prieš tai davusi simbolinį ženklą – pro langą „įmetusi“ akmenį iš jo jaunystės laikų, skirtą vištidės statybai. Iš vizijon įpinto pokalbio sužinome kai ką apie Valerijono ir Kazimieros Dombrowskos draugystę, Kazimieros išdavystės argumentaciją. Autentiškus faktus apipina vizijų girliandos, gaubiančios konkretų istorinį asmenį plačiu simboliniu filosofiniu ūku. Tas ūkas intriguoja, knieti jį pradrėksti ir pažvelgti, o kas ten už jo. Suintriguoja Zacarinas, kuriame tarnavo Valerijono tėvas, turėjęs svarbią misiją – nudobti carą, jeigu jisai, išsigandęs prancūzų, trauktųsi už Maskvos. Suintriguoja ir vilkas Guotinis – kaip žmonių drąsos ir baimės apmąstymų simbolis. Tėvo būta drąsaus, sūnų dažnai apnikdavo baimė, ir todėl jis dabar, darydamas priešmirtinę sąžinės sąskaitą, išsikviečia diskusijon savo gimdytoją. Kalbama ne tik apie biologinę baimę, bet ir apie globalinę – ryškus geležinkelio, traukinio, taigi ir civilizacijos, baimės sindromas. Į sąlyginę diskusiją sielos ir kūno dualizmo, baimės, meilės, grožio klausimais naratorius iškviečia ir Kazimieros Dombrowskos dukterį. Ji prakalba apie poeziją, cituoja Valerijono eilėraštį, prisipažįsta mylinti jį, o Valerijono sūnui Juozui sakosi esanti „siela“, kartu priekaištauja Valerijono sielai: „Tavo siela krūpčioja, sušnabždėjo moteris. Gyvenime ji kentė kūno viršenybę. Kūnas ją niekino ir gniuždė. Ji buvo nereikalinga, tūnojo susigūžusi ir nuolatos krūpčiojo. Ir dabar tebe¬krūpčioja. Mano, kad tuojau vėl pristos kūnas...“

Kulminacinė apsakymo scena – vieškelyje, pamėgtame P. Dirgėlos „tope“. Tai – ne paprastas vieškelis, o mistinis, kadangi juo „traukia daugybė žmonių, ir nė vienas nesuka galvos, kuris miręs, o kuris dar ne“. Didžiulis judėjimas, kaimiečiai kraustosi nežinia kur ir kodėl: „Šis šventinis kraustymasis buvo vietos neturėjimas, daugiau šis judėjimas į priekį nieko nebereiškė. Žmonės, visa ši jų tauta keliavo lyg į Dievo teismą, kuris turėtų paskelbti jai arba dangų, arba pragarą ir nugeibimą. Dievo teismo laukė visi žmonės, tačiau šitie jau nebepajėgė laukti ir iškeliavo į jį, tikėdamiesi, kad dėl to Teismas greičiau prasidės“. Užuomina į Dievo teismą neatsitiktinė, kadangi ir viso apsakymo sumanymas pagrįstas žmogaus paskutinių gyvenimo valandų, jo ruošimosi mirčiai, gyvenimo regėjimo jau iš Anapus apmąstymais. Valerijonas Ažukalnis atlieka išpažintį, atgailą, – tai lyg viso gyvenimo teismas, maksimaliai susimbolintas. Apsakyme nerasime nė vieno „pliko“ epizodo ar scenos. Pasigirsta žinia, kad vieškeliu keliaujama į Daugpilį, kad arkliai bus varomi į vagonus, bet Kazimieros duktė vėliau tai paneigia. O tėvas sako, kad šis klegantis vieškelis, arkliai, kiti gyviai esanti „šventė“, ir ne bet kokia, o „arklių“. Autorius subtiliai trina ribas tarp sapno, mirties ir realybės, personažų mintis supindamas į vieną bendrą „gyvasties visybės“ koncepciją. Visybė atsiranda tuomet, kai numirus siela atsiskiria nuo kūno. Kaip tame vieškelyje – „gyvasties visybėje“ – nepasimesti sielos individualybei, kaip atpažinti sau artimus, brangius žmones, plačiau tariant, kaip išlaikyti tautinę tapatybę? Tai svarbūs apsakymo klausimai, į kuriuos atsakant pasakojiman įpinamas paslaptingo prosenelio dagerotipo įvaizdis (Valerijonas, jo žmona Apolonija, tėvas taip ir neišsiaiškina, kieno tai prosenelis: tuo norima paliudyti caro vykdomos lietuvių tautos engimo, istorijos atminimo naikinimo politiką). Graži ir upės – lašo – metafora. Tikrovėje (po nesėkmingos meilės, po kalėjimo) V. Ažukalnis tapo užsidariusia, nusivylusia, tyliai kenčiančia būtybe, net ignoravusia „Dievo malonę“. Stebuklinguoju vieškelio – upės – simboliu poeto egzistencija tobulinama: čia jis peržengia tas ribas, kurios jį gyvenime skyrė nuo mylimų žmonių, čia jis pradeda naują gyvenimo kelionę – amžinąją...

„Arklių šventėj“ – ilgas apsakymas, jis galėtų būti pavadintas apysaka. Pirmoji (didžioji) jo dalis parašyta 1978 metais. Siužetiškai ir kompoziciškai ji užbaigta, galėtų 59-uoju puslapiu baigtis ir visas apsakymas. Faktiškai jis ir baigiamas, kadangi tolesniame pasakojime nėra nė vieno Ažukalnio biografijos fakto, išskyrus užuominą apie eilėraštį, kuriame jis prakeikęs savo mylimąją. Tačiau dar keli puslapiai pasakojimo skirti praeities literatūros, didelių ir mažų, aktualių ir neaktualių rašytojų vertinimui. Įdomu tai, kad V. Ažukalnį vertina taip pat XIX amžiaus rašytojai. Ir vertina gana kritiškai, išskyrus Vaižgantą. Svarbus vertinimų politinis ir kultūrinis kontekstas: Palangoje įvyko pirmojo lietuviško spektaklio (A. Vilkutaičio-Keturakio komedijos „Amerika pirtyje“) vaidinimas, spaudos draudimo laikas eina į pabaigą, tautoje vis daugiau permainų ženklų, „daugelis juto, kad ir ore, ir sielose kaupiasi nauja energija, kuri siūbtelės į gyvenimą kaip uraganas, nušluos nelaisvę, ir praeities vargai pasirodys buvę maži ir nesunkūs, trukę gal tik valandą“. Pasigirsta kunigaikščio Radvilos entuziastingas šūksnis, skelbiantis „tautų pavasarį“, su kuriuo buvo tapatinamas V. Ažukalnis. O po jo – intriguojanti užuomina apie „informacinėje interliudijoje“ paminėtą fantastinį dalyką – kaip Juozo Tumo-Vaižganto vyriausiasis brolis Jonas 1874 metų vasarį pralekiančio Daugpilio traukinio vagonuose regėjęs „linksmai žvingavusias, tarsi įkaušusių Maleišių bernų, arklių galvas“. Kažkodėl šitą atvejį Palangoje po spektaklio prisimena Vaižgantas. Netikėtas asociacijų posūkis personažo galvoje, tačiau prie istorijos ir fantastikos pynimo P. Dirgėla mus pripratino. Asociacija reikalinga tam, idant visa V. Ažukalnio kūrybos refleksija būtų perverta to stebuklingojo arklių motyvo. Kai pas Vaižgantą, kunigaujantį Kuliuose (Plungės rajonas), pažiūrėję pirmąjį lietuvišką spektaklį, atvyksta jo režisierė Gabrielė Petkevičaitė-Bitė, vaidintojai Povilas Višinskis, Jadvyga Juškytė, visi gana skeptiškai nusiteikę Valerijono Ažukalnio, kurį jiems Vaižgantas primena kaip „tautų pavasario“ pradininką, atžvilgiu, šeimininkui šauna į galvą pasipūtėlius „atversti“. Jis juos basus įsiveda į tamsų kambarį ir žvakės šviesoje liepia atidžiai apsidairyti. Vaižgantas komentuoja ant sienų kabančius tris kryžius – didelį, mažą ir mažulytį – ir sakosi šiame kambaryje saldžiai miegąs ir jame atleidęs Ažukalniui mylimosios prakeikimą. O svečiai čia kažkodėl šiurpsta, Višinskiui, Juškytei baugu, staiga jiedu kambaryje išgirsta garsus, panašius į arklio kanopų taukšėjimą. O aiškiausiai arklį Vaižganto trijų kryžių kambarėlyje išgirsta ir „pamato“ Bitė. Vaižgantas nudžiunga, įsitikinęs, jog jo kolegos literatai praregėjo, praplėtė savo jausmų horizontą ir nebus tokie kategoriški nei V. Ažukalnio, nei kitų literatūros darbininkų atžvilgiu. Tokį šios „arkliškos“ apsakymo pabaigos moralą suvokia recenzentas. Gal kiti vertintojai jį aiškins kitaip? Turtingoje apsakymo simbolikoje slypi ne vienas kodas.

* * *

Arklio motyvas ne kartą pasigirsta ir romane „Arkliškas gyvenimas su Kotryna“. Juo, kaip prisipažįsta autorius galiniame knygos viršelyje, siekiama pasakojimo romansinės nuotaikos. Tikslas pasiektas, kadangi romanas kelia lengvos, žaismingos literatūros įspūdį. Jis pasižymi detektyvinei prozai būdingais požymiais – įtempta intriga, pasakojimo tempu, kinematografiška kompozicija, paslaptingais personažų likimais. Lyrinė introspekcija, personažų psichologijos analizė, filosofiniai pasažai, monumentalūs veikėjai, lėta veiksmo slinktis etc., visa tai, kas būdinga, sakykim, daugeliui ankstesniųjų kūrinių, šiame romane pasitraukia į antrą vietą. Anuos kūrinius su naujuoju romanu sieja tik „senas“ pažįstamas iš kitų romanų – pasakotojas Tvirbutas, dabar tapęs rašytoju. Apie jo kančias, patirtas siekiant suprasti vaizduojamus žmones ir patį save, suksis siužetas.

Pasakojama pirmuoju asmeniu, t.y. rašytojo Tvirbuto lūpomis, kuris nori parašyti romaną apie XVI a. gyvenusią lietuvių kunigaikštytę Kotryną Jogailaitę-Vazą. Autotematikos, arba dar vadinamo „artistinio romano“, bandymai, pradėti lietuvių prozoje 8-ajame dešimtmetyje, tęsiami. Ši tematika P. Dirgėlos romane įdomi ir tuo, kad kūrinyje, parašytame laisvoje, nepriklausomoje Lietuvoje, vaizduojamos sovietinių laikų rašytojo kūrybinės kančios, jo santykiai su KGB „mafiozais“, klimpimas į konformizmo balą, bandymai išsivaduoti iš dvasinės bei finansinės savo turtingųjų užsakovų priklausomybės. Tvirbutas, save vadinantis „laisvu menininku“, iš tikrųjų nėra visiškai laisvas, nes rašo savo užsakovams pornografinių filmų scenarijus (apie grafienę fon Kenigsmarkt), gauna iš jų užmokestį, įsivelia į „meilės trikampį“ su užsakovų žmonomis. Veiksmas dažniausiai vyksta Vilniaus „Draugystės“ viešbučio (mafiozų vadinamo „Žąsies tiltu“) šeštajame aukšte. KGB ir kitų sovietinių valdžios struktūrų bosų veiklos foną, jų santykių peripetijas, ano meto (maždaug L. Brežnevo mirties išvakarių) Vilniaus atmosferą, buities anturažą autorius kuria žaismingai. Kalbama apie sovietinio režimo įskiepytą baimę, įtarumą, nerimą, priklausomybę, bet kalbama „detektyvine“ forma, su žaisminga ironija. Autorius žaismingai improvizuoja ir ... arklio tema, įpindamas jo motyvą į nusivylusio kūryba, sovietine atmosfera besibjaurinčio romano naratoriaus psichologiją kaip savotišką buities paspalvinimą ir kaip dvasinę kompensaciją.

„Pasakotojo pratarmėje“ skaitome: „Galbūt ir šiuo mano pasakojimu susidomėjęs žmogus linksmiau pažvelgs į iliuzijų duženas ir bent širdies gilumoje pasidžiaugs gyvenimu, kurį laikė nepasisekusiu“. Iliuzijomis Tvirbutas vadina savuosius tolimos lietuvių istorijos vaizdinius, norą parašyti apie Kotryną Jogailaitę (karalienės Bonos Sforcos dukterį, karaliaus Žygimanto Augusto seserį) įdomų romaną. Susidomėjimas istorija gelbsti Tvirbutą nuo sovietinio gyvenimo nykos, nuo sielą slegiančios baimės, leidžia skleistis jo talentui, įsikūnyti tikrosioms, o ne konformistinėms, kūrybinėms aspiracijoms. Romano pradžioje pasakojimas perkeliamas iš Tvirbuto sovietinės dabarties į XVI amžių, ir toliau dabartis ir praeitis, artima ir tolima dinamiškai kaitaliojama. Atsigręžti į istoriją Tvirbutą skatinąs filosofinis siekis suvokti neišsipildymą. Tai, kas išsipildė, visiems žinoma, tačiau galingajame istorijos sraute dar daugiau dalykų lieka neišsipildžiusių, daug kas lieka apgaubta paslapties skraiste. Būtent tai labiausiai ir domina romano naratorių.

Kotryna – gražuolė, protinga moteris, katalikė, bet niekam nerūpi jos jausmai, įsitikinimai, ji – objektas, į kurį taiko rusų caras Ivanas, Mantujos kunigaikštis Ferantė Goncaga, bet brolis Žygimantas Augustas atiduoda ją Suomijos kunigaikščiui, liuteronui Johanui Gustavsonui Vazai, dėl jos nepasipiršusiam net Marijai Stiuart. Radvila Juodasis aiškina Kotrynai: „Mums yra du keliai. Vienas – su popiežiumi, antras – be popiežiaus. Ar supranti? Popiežius Lietuvai karalystės titulo negrąžins. Reformatai Švedijai – grąžino“. Kotryna – auka, ir ji supranta sunkią jos laukiančią misiją: „Tai juk ne pirš¬lybos, tai juk ne derybos, tai – nuožmi, žūtbūtinė kova dėl teritorijų, dėl jūros, dėl stipresniojo teisių“. Radvila mano ją būsiant išmintingesnę politikę nei jos motina Bona Sforca... Visas tolesnis pasakojimas apie Kotryną, nejučia tampančią svarbia politinių žaidimų figūra, svetimtaučio žmoną ir vaikų motiną (sūnus Zigmantas Vaza, gimęs kalėjime, vėliau taps Lenkijos karaliumi ir Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu), – kaupinas įsimintinų epizodų, romansiško kolorito, lakoniškų istoriosofinių apibendrinimų.

Tačiau istorija (istorinė siužeto linija) atlieka tik antraeilį vaidmenį, kadangi meninio sumanymo – romano apie romano rašymą – pobūdis reikalauja naratoriaus-rašytojo charakterio, asmenybės, pažiūrų analizės. Ir būtent čia P. Dirgėla pademonstravo (dar sykį) skaitytoją svaiginančią išmonę, didelius improvizatoriaus gabumus. Tarp naratoriaus ir jo istorinės herojės užsimezga ne tik „literatūrinė“, bet ir žmogiška bičiulystė, artėjanti prie meilės. Kotrynai tekusią sunkią istorinę misiją noriai padeda nešti XX amžiaus jaunuolis idealistas – patarimais, moraline parama. Kotryna vis aiškiau įsivaizduoja iš pradžių tik paslaptingu artumu, tik šešėliu tepasireiškiantį savo geradarį. Pamažu jai ryškėja jo epocha, santvarka, žmonių sielos. Kartais tarp jų įsiplieskia net kivirčai: Kotryna jam priekaištauja dėl netikslingų patarimų, o šisai jai dėl to, kad ji esanti neįdomi istorinė figūra, kad skaitytojams dabar labiau rūpi ne jos, o Brežnevo gyvenimas...

Sąlyginės pasakotojo santykių su personažu improvizacijos literatūroje gana dažnos; ir P. Dirgėlos kūryboje – taip pat. „Arkliškajame gyvenime su Kotryna“ ši naratoriaus ir personažo santykių improvizacija pasiekia viršūnę tuomet, kai Kotrynai iškyla didžiausias pavojus būti nugabentai į Rusiją ir atiduotai carui Ivanui. Kipras regi, kad Kotryna jau atplukdyta į Nioteborgo pilį Nevos saloje. Pavojus Kotrynai čia pat, todėl jis nieko nelaukdamas su neseniai iš čigono nusipirkta kumele Blanka raitas puola į pilies rūmus, nutrenkia visą laiką Kotryną šnipinėjusius rusus Sukiną, Morozovą ir lekia gelbėti Kotrynos. Jis įsitikinęs, jog caras nevertas Kotrynos, tinkama nuotaka jam bus ir balta kumelė... Iš haliucinaciją primenančios kūrybinės vizijos skausmingai atitokdamas, Kipras Tvirbutas pamato, kad jis tikrai su kumele puolė į rūmus, tačiau ne Nioteborge ir ne XVI amžiuje, o Vilniuje – į „Draugystės“ viešbučio vestibiulį. Tai „dvigubas“ rašytojo Tvirbuto antpuolis, nukreiptas ir prieš praeityje tvyrojusį blogį, slėgusį jo Kotryną Jogailaitę-Vazą, ir prieš dabartinį, sovietinį, iš kurio siekė išsivaduoti jis pats. Išdaužyti durų stiklai, išvartyti gėlių vazonai. Prisistato milicininkai, už viską reikės atsakyti. Tvirbutas suimamas, ir jis atsipeikėja tik psichiatrinėje ligoninėje.

Šmaikščiu psichiatro ir jo paciento Tvirbuto ginču, kuriuo apibendrinama romano naratoriaus istorijos filosofija ir prognozuojama liūdna sovietinės visuomenės ateitis, pagrindinė romano tema baigiama, todėl tolesnės 25-ojo skirsnelio variacijos atrodo smarkiai literatūriškai pritemptos, o netikėtai pasigirdęs Ateities moters, grafienės Fjametos, balsas, jos samprotavimai apie Amerikos rugsėjo 11-osios tragediją, mintys apie terorizmą jau „imanentiškai“ priešinasi pagrindiniam siužetui bei jį išreiškusiai stilistinei tonacijai.

Improvizacinio tipo romane, kokiu laikytinas šis P. Dirgėlos kūrinys, pasakojimą silpnai remia jį vienijantis karkasas, paprastai būdingas stambiems prozos žanrams. Gal todėl ir apsispręsti, kur padėti tašką, autoriui yra daug sunkiau.