Arklienos kumpis

Linksmų bukovskiškų Kalėdų ir laimingos pasaulio pabaigos!

Literatūrinių chuliganų leidykla „Kitos knygos“ išleido dar vieną savo talismano Charleso Bukowskio romaną „Arklienos kumpis“. Kaip rašoma anotacijoje, šis autobiografinis romanas – vienas brandžiausių šio neprilygstamo alkoholiko, lovelaso ir kartu – nuoširdaus rašytojo romanų. Kaip ir visas geras knygas, šią prarijau per porą dienų. Kas žino, gal iš tikro tas arklienos kumpis skatina išsiskirti amerikoniško gyvenimo nuosėdas puikiai virškinančius fermentus?

Romano pradžioje skaitome dedikaciją: „Skiriama kiekvienam tėtušiui.“ Užtenka prisiminti didžiojo Buko biografiją, kad viskas taptų aišku – romane bus pasakojama apie puspročio namų tirono tėvo šešėlio užtemdytą vaikystę ir spuoguotą, kompleksuotą, bet kartu ir chuliganišką paauglystę. Romano herojus – Henkas Činaskis – taip, taip, būsimasis paštininkas ir moterų tratintojas Činaskis, iki skausmo pažįstamas Bukowskio auditorijai Lietuvoje iš jau išleistų knygų „Paštas“ ir „Moterys“. Kaipgi kitaip – juk tai patsai autoriaus alter ego! Jis priklauso tradicinei žemiausio sluoksnio šeimai, lanko visiškų blogiukų mokyklą, bijo prikakoti į kelnes, be saiko mušasi ir žaidžia beisbolą. Jo gyvenimas prasideda nuo močiutės žodžių „Aš jus visus palaidosiu!“. Kas gi močiutės balsu šitaip kalba? Ne kas kita, o pati sistema, paremta suplėkusia tradicine morale. Seniai valdo viską. Iš kartos į kartą. O vaikams vietoj žaidimų pasiūloma žoliapjovė, jų laukia ir diržo kirčiai už kiekvieną nenupjautą žolės stiebelį. Galų gale visa tai, kas slepiama po „amerikietiško gyvenimo būdo“ propagandos kauke, iš Činaskio (kaip, beje, ir iš jo prototipo) padaro siaubingą monstrą – iš pradžių paverčia Hitlerio Vokietijos apologetu, o paskui – alkoholiku, ištvirkėliu ir mizantropu.

Girtuoklis, lošėjas, mergišius ir atsiskyrėlis Bukas vertas šiokios tokios pagarbos vien už tai, kad jis, tradicinių šeimos vertybių auka, vis dėlto nepasidavė sumautam amerikietiškam gyvenimo būdui. „Black Sparrow Press“ leidėjas Johnas Martinas pasakė taip: „Bukowskis nėra dar vienas nepavojingas rašytojas, negalintis nieko pakeisti jūsų gyvenime. Jis valdingas, jis meta iššūkį. Jis nuolat šliūkšteli šalto vandens stiklinę jums į veidą ir reikalauja, kad jūs pagalvotumėte, kas esate ir ko vertas jūsų gyvenimas.“ „Arklienos kumpis“ šiuos žodžius dar kartą paliudija.

Šiemet aš pats ruošiuosi švęsti ne bukas lietuviškas Kalėdas, o, pavyzdžiui, bukovskiškas: „Švęsti Kalėdų pasikviečiau Betę. Ji iškepė kalakutą, ir mes pradėjom lakti. Betė visada svajojo apie didžiulę kalėdinę eglę. Ji būtinai turėjo būti ne mažesnė kaip septynių pėdų aukščio ir pusės pėdos pločio, apkarstyta girliandomis, blizgučiais, žaisliukais ir kitokiu šlamštu. Mes turėjome po 0,75 litro viskio, gėrėme, valgėme, mylėjomės ir vėl gėrėme. Viena vinis eglės stove vos laikėsi, be to, eglė jam buvo aiškiai per didelė. Man vis tekdavo ją pataisyti. Betė išsitiesė ant lovos ir išsijungė. Aš gėriau toliau, sėdėdamas ant grindų vienomis trumpikėmis. Paskui išsitiesiau ir užsimerkiau. Išėjau. Bet kažkas privertė mane grįžti. Atsimerkiau kaip tik tada, kai didžiulis medis, apkabinėtas įkaitusiom lemputėm, lėtai sviro link manęs. Žvaigždė viršūnėje spindėjo grėsmingai it durklas. Aš net nesupratau, kas atsitiko. Atrodė lyg pasaulio pabaiga.“

Tokios pasaulio pabaigos šiais ir visais kitais metais jums linki


CASTOR&POLLUX


P. S. Jei švęsit bukovskiškas Kalėdas ar Naujuosius, jei ateis koks Senis ir pareikalaus eilėraštuko, padeklamuokit kad ir tokį – bukovskišką:

mes ilsimės
kvailių kompanijoj,
mėgaujamės netikusiu maistu,
pigiu gėrimu,
žvalgomės tarp iš pragaro atklydusių
ponų ir ponių.
kvailių kompanijoj
išmetame lauk
savo dienas
tarsi vienkartines servetėles.
mūsų muzika garsi,
o juokas netikras.
mums nėra ko prarasti,
nebent pačius save.
prisijunkit.
juk jau beveik visas pasaulis
toks kaip mes.
telaimina mus
Dievas.