Arbūzas

Arbūzas - tai toks vaisius, kuris visų pirma susideda iš vandens. Būtent todėl šis pavadinimas tobulai atspindi knygos turinį — pripilstyta joje tikrai „kaip už tėvynę“.

Vasario penkioliktosios niekada nepamiršiu. Tą dieną pagimdžiau pirmąjį kūdikį. Ir tą dieną mane paliko vyras.

Ir tada viskas prasideda. Kler, šviežiai iškepta mamytė ir dar ne iki galo susipratusi viengungė, grįžta namo. Pirmąją knygos pusę beveik nieko neįvyksta — Kler užpuola depresija, todėl ji laksto su baisuokliškais mamos naktiniais, terorizuoja visą šeimą bei bando pasiekti asmeninį girtumo rekordą (beje, kalbėti su didele humoro doze apie visai nejuokingus dalykus jau senokai tapo normalu, tad nieko čia nebenustebinsi). O tada vieną dieną tiesiog kažkas pasikeičia.

Ei, aš ją pažįstu, pagalvojau. — Tai aš. Aš sugrįžau.

Ir tada tai jau prasideda. Horizonte pasirodo vyrai (kaži, kur jie tūnojo, kai vargšė moteriškė net iš lovos atsikelt nenorėjo?). Pirmasis į duris pasibeldžia Adamas. Tiesa, ateina jis ne pas Kler, o viso labo pas jos seserį, bet kam tai trukdo? Grįžta ir vyras palaidūnas. Ir ne šiaip sau grįžta — jis turi planą susigrąžinti ir... perauklėti Kler.

Tik ji jau daug stipresnė, negu jis norėtų. Todėl viskas baigiasi taip, kaip ir turėtų baigtis panašaus tipo knygose.

Geras skaitalas pliažui. Tik neprisvilkit.