Ar ten kas nors yra?

Iš karto noriu perspėti skaitytojus, ieškančius tipiško lengvo moteriško romano (chick-lit): „Ar ten kas nors yra“ sudaužys jums širdį. Marian Keyes turbūt pirmą kartą parašė tokią jaudinančią, net graudinančią istoriją. Bet tai ir labiausiai pakvaišusi jos knyga, parašyta iki šiol.

M. Keyes gerbėjai jau spėjo susipažinti su penkiomis seserimis Volš romane „Arbūzas“, kuriame buvo pasakojama Klerės istorija. Šį kartą dėmesio centre ketvirtoji sesuo Volš – Ana. Ji yra viešųjų ryšių ekspertė vienoje kosmetikos kompanijoje ir šiuo metu sveiksta tėvų namuose Dubline. Nuo ko ji sveiksta, nėra visiškai aišku, bet akivaizdu, kad ji patyrė siaubingą nelaimingą atsitikimą, palikusį jai tiek emocinius, tiek fizinius randus. Ana nori sugrįžti į savo pasakišką darbą ir pas savo mylintį vyrą Aidaną atgal į Niujorką, bet dėl kažkokių priežasčių jos mama ir seserys atkalbinėja ją nuo to. Taigi Ana dienų dienas klaidžioja nuskausminamųjų sukeltame rūke, stebėdamasi, kodėl Aidanas neatsako į jos skambučius ir elektroninius laiškus. Tuo tarpu jauniausioji sesuo Helena bando prikalbinti Aną padėti jai privačių investuotojų versle, o Anos mama susidomi paslaptinga vyresne moterimi, kuri, atrodo, verčia savo šunį atlikti savo reikalus Volšų paradinėje pievelėje...

Ana galiausiai atgauna pakankamai jėgų tam, kad sugrįžtų atgal į Niujorką, kur draugai ir bendradarbiai žiūri į ją keistai bei atsargiai. Čia ji susiduria su beprotišku spaudimu, kurdama naujos marketingo kompanijos idėjas, o Anos geriausias draugas Džekas turi įprastinių vyriškų bėdų. Bet Ana negali susikaupti ties nei viena problema. Jos mintyse – vien tik Aidanas ir jo paieškos. Po truputį pradeda aiškėti, kad Ana susidūrė su didžiausiu gyvenimo iššūkiu.

Šį romaną pakankamai sunku apžvelgti, nepametant siužeto, bet manau, kad nuovokūs skaitytojai supras, kas atsitiko Anai ir Aidanui dar prieš tai, kai apie tai bus atvirai parašyta. M. Keyes šiame romane dar kartą įrodo, kad ji geba tiksliai ir taikliai aprašyti žmonių emocijas. Anos nerimastingos mintys knygoje yra itin taiklios, jos emocinė evoliucija nuo neigimo, emocinio sąstingio į pyktį, skausmą ir atsigavimą yra aprašyta itin kruopščiai ir tiksliai. Šios detalės, kaip ir pasakojimas pirmu asmeniu, sukelia skaitytojui artumo jausmą.

Nepaisant liūdnos romano temos, tai nėra liūdnas kūrinys — dėl įdomių šalutinių siužeto linijų, įsimintinų antraplanių veikėjų ir ironiško humoro, jau tapusio M. Keyes skiriamuoju ženklu. Jos kandūs žodžiai apie viešųjų ryšių profesiją parodo pasaulį, kuriame egzistuoja žiauri konkurencija ir kuriame tu esi geras tiek, kiek geras tavo paskutinis projektas. Norėdama išlikti šiame pasaulyje, Ana turi sutelkti visas savo kūrybingumo daleles tam, kad galėtų žengti į priekį.

M. Keyes yra nepranokstama, kurdama žavius ir įsimintinus antraplanius veikėjus. Šioje knygoje vėl sutinkame visiškai kuoktelėjusį poną Volšą – erzinantį, piktinantį, manieringą, egoistišką ir pernelyg globėjišką. Romane taip pat ryškiai atvaizduojama jauniausioji sesuo Helena — bebaimė ir tariamai beširdė. Jos rašomi elektroniniai laiškai Anai apie patiriamus nuotykius suteikia romanui komiškų akcentų. Galbūt rašytoja pridėjo Helenos keistuolišką šalutinę siužeto liniją tam, kad pamalonintų ankstesnių savo padūkusių romanų ištikimus gerbėjus? Knygoje taip pat vaizduojamos keistos vestuvės, kurių metu skaitytojui yra pristatomos kelios naujos Volš giminės atstovės.

M. Keyes žino, kaip aprašyti dviejų įsimylėjusių žmonių artumą. Ji aprašo, kaip sumaniai Aidanas susidoroja su Anos hipochondrija, derindamas pokštus, švelnumą ir prieraišumą. Romane M. Keyes perteikia tikrą meilę, juoką ir ašaras. Romano pabaigoje jūsų popierinių nosinaičių atsargos gali būti visiškai išsekusios, bet gal jus paguos tai, kad Ana yra teisingame savo laimės paieškų kelyje.