Knygos
Romanai (1924)
Poezija (620)
Pjesės (34)
Vaikams (140)
Kitos (904)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 16 (1)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Twitter





Apžvalgos spiralė

Apžvalgos spiralė Dvylika metų žmogaus gyvenime – gana įvairus laikas. Daug pavasario, vasaros, rudens ir žiemos turėtume sudėti vienon dermėn, gausybę nuotaikų, spalvų, emocijų, nutikimų, nuo paspirto grumsto iki meilės, kad gautume tuos dvylika žingsnių. A.Grybausko eilėraščių rinktinė „Apžvalgos spiralė“ (1975–1987 m.) bene panašiai ir bus atsiradusi: sulig dienom, atspindžiais, akimirkomis kažką pajuntant, suvokiant, su tuo bagažu žengiant dar vieną žingsnį ir dar vieną... Įgyjant vis naują patirtį, kitokį požiūrį, kol apsukamas visas ratas. Anot filosofų, daug kas pasaulyje vystosi spiralės principu. Esmė nekinta, tiesiog ties kiekvienu ratu suvokiama daugiau, balastas sunkėja, patirtis įvairėja. Kinta detalės, tuo tarpu pagrindinis struktūros principas, ar tai būtų žmogaus vidinė sandara, ar eilėraštis, lieka toks pat. Kito neduota, anot senovės išminčių. Taigi po kažkiek laiko tom pačiom akim ir ta pačia dvasia galime vėl apžvelgti savąjį horizontą ir įvertinti pakitusias detales.

Rinktinė – iš ketverto dalių: „Spalvotų nuotaikų žibintų“ (1976), „Bandymų apkabinti“ (1983), „Atklydimų“ (1983) ir „Mugės“ (1988). Pridėsime, kad į ją įtraukti ir anksčiau į šiuos rinkinius nepatekę eilėraščiai. Aštroka viršelio grafika – juoda-balta odė urbanistikai – toks efektas šiek tiek netikėtas. Kur spalvos, kur išmoningi potėpiai, audringa siuita ar kokia vizualinė reklaminė gudrybė, turinti privilioti patiklų skaitytoją prie šito, būtent šito viršelio? Taupūs, santūrūs dailininkės Taidos Balčiūnaitės brėžiai labiau limpa prie rupios, tarpais negludintos A.Grybausko poezijos. Mažiau – prie skaitytojo apspangusios nuo blizgučių akies. Šimtas žino, greičiausiai taip ir geriau.

Kai pasirodo poezijos rinktinė, kone visada smalsauji, o kaip joje atrodys tas išmintingas dalykas, vadinamas „kūrybos geneze“? Žiū, atrasi ką nors, liudijantį kūrybos lūžį, autobiografines audras, reakciją į epochos, laiko, meno ir kitus pokyčius. Be to, rinktinė sutapo su dvylikos metų laikotarpiu, vainikuotu Sąjūdžio Lietuvoje pradžios, o tai nemenkai intriguoja. Tad verta prisipažinti: dar vienas akstinas knibinėti tekstus buvo noras rasti – jei tokia bus – ezopinės kalbos ir, jei tik pasiseks, aptikti meninio žodžio laisvėjimo ženklų. Smalsumui būtų pagelbėjusios datos prie eilėraščių, tačiau ką darysi, gerai ir be to.

Prasideda viskas gan lanksčiu ritmu ir žvilgsniu didingų egzistencinių sferų link: „pasaulis – tai simfonija šviesi/ ir nenulauš mirtis Sonatų skrydžio/ (...) ./ Ir tu – gaida beribėje simfonijoj“ (eil. “M.K.Č.“, p. 7). Kultūriniai, istoriniai simboliai, kuriuos poetas semia tiek iš lietuvių, tiek ir iš pasaulinės kultūros klodų, dažname eilėraštyje tampa skaitytojo sąmonės siekiančiu tiltu. Čiurlionis, Galilėjus, Rilkė, Odisėjas ir Persefonė, pagaliau eilėraščių dedikacijos, plg. „Riteriui poetui Chorchei Manrikei“ (p. 51), teikia mums, eiles mylinčioms vargo pelėms, atpažinimo džiaugsmo, formuoja užuominas į bendražmogišką patirtį. Pastaroji didina tarpusavio susikalbėjimo galimybę – vertingą dalyką šiais intelektualinio hermetizmo laikais. Įdomu, kad neretai, priklausomai nuo dėmesio objekto, įvairuoja poetinio kalbėjimo būdas ir netgi emocinė stilistika. Antai laiko bėgsmo, erdvaus pasaulio pojūtis, epochų sandūros suponuoja veržlų, plataus mosto eilėraščio ritmą: „Poetai ekstatiškai dosnūs,/ palikę intymųjį liūdesį/ išpuoš komunališkus sostus/ čiurlioniško mosto preliudais/(...)/ Nors dienai sugrįžki, Sarbievijau!/ Papurtyk archajišką lyrą!/ Virš gatvių apdujusių liepžiedžiai/ lyg žvaigždės padūkusiai byra“ (eil. „Vivat, crescat, floreat!“, p. 46). Raiškos būdas keičiasi ten, kur, spėtina, viršų ima asmeniškesnės, konkretesnės patirtys. Šiuo atveju žodis koncentruotas, emocinė, stilistinė raiška sugriežtėja, ritmo amplitudė tampa siauresnė ir tikslingesnė: „Mėlynė – nėr kur dėtis/ Nelygios mūsų jėgos/ Tau – dirgint ir žadėti./ O man – kuždėti „dėkui“/ (...)/ Ir tik tada, kai įtampos/ mūsų išsilygina/ aš nebe tavo įtaigoj/ abu mes – begaliniai“ (eil. „Mėlynė – nėr kur dėtis...“, p. 8).

Eilėraščio įtampos šaltiniai, meninių priemonių spektras gan platus: nuo futuristinius eksperimentus primenančių naujadarų, kapotos ritmikos iki neskubraus, daiktiškumu pagrįsto pasakojimo. Visoje rinktinėje justi palyginti tolygi poetinės ieškos raida: išeikvojus vieną eiliavimo būdą, prasideda skirtingo leksikono, prasmės jungčių ieškojimai, vėliau atrasti įrankiai gludinami, taikomi, ir taip – iki kito tarpsnio. Antai stebėtinai dažnas kryžminio rimo principas pirmajame rinkinyje: „Liūtys, užmojų metinės, vėlinės/ vėl šešėliai, į langus lendą./ Ir tyla pasalūnė sėlinus/ užklijuoja plyšius ir landas“ (eil. „Aitriažode ugnie, ko tu vėlinies...“, p. 14). Vienur kitur laisvesnis, nors ir išlaikąs vienodą ritmą, mostas: „Voro tinkle/ lyg taikikly – / vėstanti saulės širdis. (...) Žvirbliai – natos/ laidų penklinėj./ Vystančio rudenio muzika“ (eil. „Rudens vitražas“, p. 15). Šitas kelias atrodo netgi perspektyvesnis, kadangi eilėraščio spraudimas į ankštus rėmus, panašu, pasiteisina ne visada. Taigi vietomis justi vadinami „šlubuojantys“ rimai: „– O saulės blyksnis, saulės blyksnis,/ lyg ieškantis teisybės pyktis/ ją pervėrė kiaurai lig dugno –/ koks grynas smėlis, jokio dumblo!“ (eil. „Mylinčioji“, p. 87.) Tuo tarpu, įvertinus aštuntojo ir devintojo dešimtmečio lietuvių poezijos kontekstą, meninių eksperimentų gausėjimą, daugmaž galima suprasti, kodėl kuo toliau, tuo dažniau rimavimą keičia pastanga siekti vidinio, išoriškai neapčiuopiamo eilėraščio skambesio ir grakštesnių tonacijų. Logiškai nuo ketureilių strofų, griežtokų rimų krypstama į vis laisvėjančią kalbą, skyrybos ženklų atsisakymą, iki poetinės struktūros ribų išblukinimo. Kita vertus, tai šiek tiek suniveliuoja emocinę raišką, kadangi bene pagrindine priemone skaitytojo reakcijai sukelti tampa žodžių pynės, o jos – ne visada dėkingas žaidimas su mūsų intelektu. Šis, deja, geba konstruoti, tačiau eliminuoja gebėjimą gyvai, stipriai jausti.

Ieškant rinktinėje dažniausių pras­mės, interesų taškų, priežasčių sukurti vienokį ar kitokį eilėraštį, išryškėja keletas akcentų. Jie iškyla įvairiomis formomis, nelyginant pagrindiniai punktai menamoje poetinėje erdvėje, leidžiantys apibrėžti atitinkamą interesų lauką. Antai kaip svarbesnius galima išskirti: santykį su kalba ir jos galimybėmis, pasauliu, laiku, istorijos pajauta ir pastangą išreikšti itin konkretų momentą. Ypač svarbi šiuo atveju – kalba. Ji įvairiomis formomis sušvinta dažname eilėraštyje kaip būdas liesti pasaulį, pažinti, įprasminti. Poetai nebūtų poetai, jei nesuteiktų mūsų, mielieji, kasdienio vartojimo objektui (šiuo atveju kalbai) paslapties ir reikšmingumo. Beje, tai taiklus požiūris, ir ačiūdie, kad kai kas į kalbą stengiasi įdėmiau įsižiūrėti, įžvelgti dar ką nors labai labai svarbų. Ne tik mechanizmą, virpinantį orą pagal mūsų užgaidas, ir net ne visada prasmingai... Taigi „Apžvalgos spiralėje“ kalba – truputį egzistencinė, truputį desperatiška pastanga įminti visas mįsles, būdas įprasminti istorines sanklodas. Tarsi miglotas atsakymų pažadas, fata morgana, masinanti aibės amžių kūrėjus. Įsigilinus į šiam klausimui skirtus eilėraščius, justi, kiek įdėmiai, siekiant kalbos fakto pras­mės, ieškoma atsakymo. Kodėl, iš kur ir ką su tuo galima padaryti: „Iš kiekvieno akmenio – žodis./ Virš kiekvieno akmenio – žiedas./ Žodžių amžiai įžiebia sielą“ (eil. „Pro Pilėnus, pro kraujo pelenus...“, p. 94). Ar gali būti, kad šiandieniniam žmogui neduota kelių tūkstantmečių senumo dovanos: užuot kalbos padargais virpinus orą, garsais gyventi, vienyti fiziologinius, emocinius procesus? Tuo tarpu Žodis tapo Kūnu ir gyveno tarp mūsų, juk šitaip buvo parašyta, ir bala žino, kokiose epochų pagairėse šitokius žodžius būsime išbarstę? Baltiškasis mūsų kultūros klodas suponuoja iš dalies panašias išvadas. Gerai pamąsčius, netgi nėra reikalo pavydėti kokių nors mantrų ar kitokių vingrybių broliams indoeuropiečiams ar tibetiečiams. Mūsų šiandienos kalba – skubrus, bildesio ir proto žvangučių kupinas triukšmas (juolab kad aplinkoj randame tik savo atspindį, anot vieno išmintingo filosofo...). O kadangi visi esame trupučiuką romantikai, tai po „Apžvalgos spiralės“ galima leisti sau pasvajoti: staiga ten, aibės neramių poetų kraujyje, užkoduota iš kalbos norėti daugiau, brautis to link per apytuštes žodžių girias? Va šitaip, pavyzdžiui: „Pasauli mano, pilnos akys, saujos/ ir amžiai atviri tarytum šauksmas.../ Tu intymus kaip artimas alsavimas/ košmaruose naktų. Tylus ir savas,/ pasauli mano, sprunkantis nuo žodžių/ į šypseną laukų ir stryko šuolį“ (eil. „Pasauli mano, spurdantis po padais...“, p. 11.); arba: „aš tavo pamestas vaikas nesurastas miško kalbos“ (eil. „Broliai Grimai. „Joniukas ir Grytutė“, p. 121).

Skaitant verta atkreipti dėmesį į eilėraščius, dedikuotus poeto kūrybos broliams, praeities epochų įkvėpėjams ir kitiems garbingiesiems. Įdomu pamatyti, kokiu pavidalu dedikuotame eilėraštyje šmėsteli pati asmenybė, su kuo asocijuojasi. Antai „Juodvarniuose broliuose“, skirtuose A.Mackaus atminimui, stygas suvirpina aštri, daugiaprasmė tragika – „kapai anapus antai/ antenos styro nulaužtos/ Antėjau žemės sūnau/ – oras svetimas gniaužtuos/ žūstančių žodžių karta/ bijanti ornamentų/ šaukiate/kraujo puta/jau trisdešimt metų“ (eil. „Juodvarniai broliai“, p. 97). Tuo tarpu siautulingas, veržlus, neslėpsime, su bohemišku pasiutpolkės prieskoniu M.Zingeriui dedikuotas „Ugnis ir prizmė“ – visai kitoks kūrinys. Amžina poeto, pasaulio „nabago“, trečio brolio tema plius gera sauja įtampos, greitos mirksnių kaitos, vienas kitas šypsningas akcentas – ir visai smagus, toks pusiau menestreliškas, pusiau trubadūriškas eilėraštis strykteli iš po A.Grybausko plunksnos: „O alėjoj mėnesio aliejum/ liepų eilės dvi liūdnai užlietos./ Surimuotos širdys ir idėjos/ ir lyg taškas Soboras padėtas./ Markai, mergos šitos – pienas, kraujas!/ Atsimerki, broli, atsimerki./ Kam Pegasas, man nereikia arklio,/ aš pėsčiom po Lietuvą keliauju./ Markai, gerkim, velnias jų nematė!/ Tegul knygos riogso ant lentynų./ O numirsim, tegul vieną antkapį/ užridens mums Robertas Antinis“ (eil. „Ugnis ir prizmė“, p. 29).

Po teisybei, tai dūšia sąla ir dar nuo vieno rinktinės niuanso... Kūrybos beigi literatūros mokslo broliai ir seserys, gera skaityti eiles poeto, kuris nepasiduoda mėginimams pjudyti Vilnių, Kauną, Klaipėdą ir Druskininkus, dzūkus, sūduvius, aukštaičius ir žemaičius, o stveria Pegasą už karčių ir laigo su tuo gerbtinu kumelioku po visut visutėlę Lietuvą. Po Laisvės alėją, Vilniaus senamiesčio baroką, paupiais, per pamiškes, vienkiemius, žydinčių alyvų siausmą – taigi smagu, taigi laisvė! Nes, iš kurios pusės bepažiūrėsi, mielieji, faktas – principu „Divide et impera“ esam persisotinę. Galima derėtis dėl literatūros strategijos, tartis dėl galimos lituanistikos raidos, šlifuoti poetinį žodį, rimus, verlibrą skaidrinti, varžytis poetams ir prozininkams, tačiau kad pustrečio milijono, ir tie erzėtų, velniaižin ko tarpusavy nepasidalindami, tai čia jau, atleiskite, svieto juokinimas ir daugiau nieko.

Grįžkim prie „Apžvalgos spiralės“. Skaitant kyla įspūdis, kad sulig kiekvienu rinkiniu žodis skaidrėja, kratosi apnašų, balasto ir tampa vis taiklesnis. Kai kurių nedidelių eiliavimo riktų galėtų ir nebūti, tokių kaip vietomis perkrauta eilutė, rimas dėl rimo, siaurinąs skambesį, tačiau, spėju, rinktinės tam ir egzistuoja, kad poetai sąžiningai pateiktų savo kūrybinę genezę skaitytojui. Gal laiko, o gal aštrėjančios plunksnos nugludinta eilutė grakštėja. Antai įspūdį daro tokie eilėraščiai kaip „Odė žodžiams“ (p. 78–79), ciklas „Aerouostai“ (p. 72–77), „Sugrįžęs laikas“ (p. 123; skirtas Antanui A.Jonynui) ir kiti. Ilgainiui ryškėja itin suabstraktintos kalbos pomėgis: užtušuoti tiek, kad teliktų keletas vos įžiūrimų realybės atspindžių, – tesižinie, skaitytojas perskaitys, kaip norės. Retsykiais gan aiškiai pabrėžiama amžinųjų žmogaus patirčių ir aistrų dermė, ji iškyla kaip savotiškas skaitytojo sąmonės raktas: „Sakinių gemalai emaliuoto dangaus peleninėj,/ Penelopės aistra, pavogta iš Uliso sapnų,/emblema begalybės virš Babelio bokšto, išaugusio/ ties kasdienės menkystės išbraidžiota keliais bala – / tai sujungs mus tvirčiau nei tuštėjančio butelio pasakos,/ abėcėlinės tiesos, nesąmonės gatvių migla...“ (eil. „Tiktai odos drėgmė...“, p. 76).

Kiekvienam naujam rinkiny vis mažiau Ezopo kalbos atšvaitų, tikėtina, tai liudija garsųjį žodžio meistrų jautrumą epochai ir istorijos pokyčiams. Nyksta toks aiškus pirmuosiuose dviejuose rinkiniuose pagonybės ilgesys (o kur daugiau galėjome pasprukti, jei ne į ten, mielieji?..), rupūs sentimentai praeities epochoms užleidžia vietą akimirkos nuotaikai, rimas – naujadarams, plg. „ištikštukai rudenio“, „veiksmažiogiai sklandūs“ (p. 146). Mirksnio dailumas, toji geidžiama fata morgana, laisvas ir svaigesnis poezijos, pagaliau epochos polėkis – kaip tas smėlis pro pirštus – visa tai vaduojasi iš griežtumo, iš ezopinių maskuočių ir ūkanų. Pamažu dyla tikslios emocinės raiškos ribos, pirmon vieton veržiasi kontempliacijos, introspekcijos natos. Rinktinės tekstai galop išsikristalizuoja į daiktiškas vizijų pynes, neskubriai srūvančias konkretikos detales. Nuo emocijos – iki santūrumo, per egzistencinių klausimų pinkles – iki trumpo, raiškaus credo. Kone kūrybinio: „O tu galėtum taip – / saulę lietų/ apglėbt iki žemės/ šlamėt eilėraščiu?“ (eil. „Parafrazė“, p. 216). Kas žino, mielieji, gal į šitą dvylikos metų kūrybinės genezės nuojautą verta įsiklausyti? O staiga – mums imtų ir pavyktų, jei ne apglėbti, tai bent arčiau pajusti tą saulę, lietų ir milžinišką vasarišką pasaulį už lango? Kita vertus, rami kontempliacija irgi vertybė, todėl išvadą galime padaryti paprastą ir aiškią: poezijos įvairovės visada stigo ir visais laikais stigs, tokia jau ta skaitytojų auditorija, vienos natos tekstai pabosta greičiau nei plačios amplitudės kūryba, todėl dvylikos metų skirtingų akimirksnių kraitis skaitytojui – gan tinkama atgaiva šiais proziškais laikais. Ir ta proga – gero šitai rinktinei kelio!
Eugenija Vaitkevičiūtė
2007-08-08
 
Kita informacija
Tema: Poezija
Leidykla: Homo liber
Leidimo vieta: Vilnius
Leidimo metai: 2006
Daugiau informacijos »
 
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 0
 
Knygų recenzijos

Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą