Apžvalgos spiralė

Pripažindamas, jog Almio Grybausko eilėraščių rinkinių anksčiau nebuvau skaitęs, aš lyg ir atmetu įsipareigojimą parašyti išsamią kūrybos analizę (vis dėlto „Apžvalgos spiralė“* – poezijos rinktinė!). Todėl bandysiu tik užčiuopti kai kurias rašytojo prasmių versmes, skaitydamas „įstrižai“ – būdu, madingajame diskurse vadinamu „postmodernistiniu“ (kadaise aptiktą išeivijos filosofo A. Mickūno mintį – „...lyginti ne horizontaliai ir ne vertikaliai (...), bet kertant kampais...“ – ilgai eksploatavau ir modifikavau, taikydamas ją kaip atspirties tašką interpretacijoms).

Kaip gimsta jutimas, žinojimas, kaip reikėtų sudėlioti „tekstą apie tekstą“, kurios „analizuojamo“ autoriaus ištartys taps rašinio sijomis, niekada nežinai. Tai tiesiogių asociatyvių impulsų dariniai, kombinacijos, kurias bandai grupuoti pagal iš anksto nežinomas koordinates, antrame etape naudodamas tam tikras intuityvios bei loginės segmentacijos struktūras...

Juoda knyga juodoje rudens naktyje. Baigties, amžinos laiko tėkmės knyga, nuo kurios dvelkia mirties vėjelis (netgi paskutinė rinkinio eilutė: „čia nebegyvensi niekad niekada“ yra daugiau nei akivaizdi).

Ir rinktinės pavadinimas „Apžvalgos spiralė“ nežada nieko giedresnio. Gal tai žvilgsnis į praeitį – praėjusio gyvenimo analizė? To, kas prabėgo negrįžtamai...

O ir susuktos spiralės judesys taip pat baigsis. Todėl kiltų klausimas – ar kas nors už(pri)suks vėl tą mechanizmą, ar ne? Neaišku.

Vyraujanti knygos mintis – Laiko sruvenimas, niekais paverčiantis ir Žodį, ir patį Gyvenimą... Šioje „apžvalgoje“ matome skaudžias autoriaus (nors savo viduje jis išlieka kiek ironiškas, santūrus ir lengvai elegantiškas!) pastangas surasti Tikrą Gyvenimo Tiesą ir Prasmę šiame pasaulyje: individualią, o galbūt ir visuotinę...

I. „...pavergiantis dabarties neišbaigtumas...“

Gyvenimo kelio pradžioje žmogus ypač trokšta mėgautis pasauliu: „protas geidžia siausmo, karnavalo...“ Godžiai „gerti“ malonumus: „kad niekad nepraeitų / šitų dienų kerai...“, „užliek mane laime...“, „aš klausiausi tavo žodžių dangaus, gėriau švintančią odą...“

Iš pradžių atrodo, jog pavyks pažinti pasaulį, suprasti ir jo, ir savo paties prasmę – „norėjau nupiešti akimirksnį...“, „surast save tarp knygų ir plokštelių...“

Žmogus drąsus, kupinas jėgų – turi ambicijų keisti pasaulį, priversti jį tarnauti sau. Atrodo, jog viskas priklauso tik nuo tavęs ir tau. Ir tai tęsis dar ilgai ilgai:

Įsiklausyk,
tu jauti,
kaip nuo mūsų toli
mirtis?
Nors ir „apkabindamas visų žodžių sielą“, A. Grybauskas neįstengia (ar tai apskritai įmanoma?) unikalaus savojo patyrimo perkelti į tekstą. Paaiškėja, jog „diena pasaulio / atsiremia į kovą ir kelionę...“ Reikia pradėti mokytis kantrybės. Aukštesnius siekius užgožia kasdienybės monotonija – buitis, kuri yra labai „toli nuo metaforos...“

Atsimušęs į gyvenimo absurdą, svetimumą, priešiškumą („visata (...) / jau apkurtus seniai ir užkimus...“), rašytojas apibendrina: „mes čia niekad ne namie...“

II. „...kai stringa žodžių ešelonai...“

Kai kurios asmenybės bando gelbėtis kūryba: tik joje įmanoma santykinė harmonija ir išbaigtumas, vidinio ir išorinio pasaulių atitikimas. Juk poetas – „liūdnojo vaizdo kovotojas prieš entropiją...“, kuris „mano atperkąs pasaulio nuodėmes...“

Šviesi misija ir humanistinė motyvacija neša ant sparnų, tačiau žmogus atsiduria dviprasmėje padėtyje – tarp siekių euforijos ir realios egzistencinės kančios. Autorius jaučia, jog tikro pasaulio slėgis yra stipresnis:

Aš jau ne toks.
Aš gyvenu
ne tuo, kas buvo parašyta.

Ir saugumo jau nebėra: „kūrėjas – visuomet taikiklyje..“, „visi mes (...) taikinys / švininio reportažų šrifto...“

Gyvendamas atvirai, sąžiningai ir nuolat rizikuodamas savo jausmais, pavargsta bet koks žmogus: „...jaučiu kaip nusenka / siela išsiliedama į žodžius...“ Todėl jis pamažu pradeda artėti prie savo gamtiškosios prigimties – Tikrojo Buvimo šiame pasaulyje: „atstumki žodžio šešėlį / palikdamas vietos paukščiui...“, „pasinersi į vakarą / jis tūno anapus kalbos...“, „pasauli mano, sprunkantis nuo žodžių į šypseną laukų...“

Pagaliau rašytojas suvokia ir kultūros militaristinį pobūdį...

Pasauli mano
(...)
Kaip nuo aprašymų tave
                          apsaugoti?

III. „...jau noris nieko nenorėti...“

Kuriame nors gyvenimo tarpsnyje bet kurio kūrėjo „tyko“ lūžis, blyksnis, atsinaujinimo, apsivalymo galimybė.

Tokia akimirkos kokybė, kai pradedi suvokti savo gyvenimą – visą vienu metu. Neverbališkai, be jokių minčių failų – vien kaip jausmą. Kada tavo sąmonėje atsiveria dar nesuvokto „būdo“ „žiūrėti“ į pasaulį rakursas. Naujas savęs ir pasaulio daiktų bei reiškinių (į)vertinimo aspektas – prasmių revizija – savotiška sielos klavišų Backspace, Enterar Delete kombinacija...

Kai „plaukiam pikti pasroviui“, kai „riedame sustingę ir banalūs“, „į įpročių suledėjimą“ ir kai „tyla jau negelia širdžių“ – suprantame, kad kažkas atsitiko.

Iš pradžių atrodo – kad pasaulyje, bet vėliau susivokiame – kad mumyse („iš tiesų praėjome tik mes“ – R. M. Rilkė)!

Taip prasideda „Ir niekad nesibaigia dialogas / tarp to, kas palikta ir ką savy nešies“.

Atsisveikinimas su daiktais, jausmais, klausimais („kas metai vis mažėjantis „kodėl?“). Kai „tuščia laikrodžiuos keliuos, / krūtinė kaip rūsys ledėja...“, belieka tik (?!) „sugert sunkybę buvimo...“

Bet kuris iš mūsų bando vienaip ar kitaip suprasti paskirtį – žmogaus, paukščio, jausmo, laiko. Išsiblaivęs po jaunatviškų ambicijų, bet kurios veiklos svarbumo, inercinio noro viską turėti, dažnas susimąsto – o gal pasaulis mane apgavo? Viskas juk buvo „žaismas šokis apgaulingi mostai / dairantis atgal užrištomis akim...“! Kas tuomet belieka? Suvokus tokią negailestingą laiko spiralės išsivyniojimo jėgą...

Rinktinės autorius pasiūlo, atrodytų, nekaltą ir nepretenzingą „receptą“:

lieka griebtis lengvos apgaulės
                      negiliu mintijimo
įlinkiu sutapatint ritmą ir
                                    prasmę

Štai kur sužėri giliausia gyvenimiškos išminties įžvalga! Ne netikėtai suvoktos kančios egzaltacija, ne dar nespėto išgyventi gyvenimo destrukcinė išraiška, ne euforiškai dirbtino džiugesio farsas ar superenergingos veiklos įvaizdžio drabužis, bet... lengva pastanga sutapti.

Ne tik su konkrečia džiazo kompozicija. Bet su įvykių tėkme, su laiku, su krentančiu lapu, bėgančio vaiko judesiu, moters profilio linijos grakštumu, šypsena, gestu.

Paprastu, beveik intuityviu – lyg potėpis... Prasmė – ritme!!!

Genialu, ar ne?

Todėl vėliau tarsi savaime susiklosto natūralūs A. Grybausko „apibendrinimai“ – aiškiai suvokta dar likusio gyvenimo „regula“. „Jau noris nieko nenorėti...“ – sako poetas-žmogus, prisidžiaugęs gyvenimo karuselėse, gyvybės manifestacijų sūpuoklėse. Viskas jau išbandyta – suvokta reali įvairių dalykų vertė tavo sielai, todėl geriau – netgi „nieko naujo neturėti...“

Šiuo pasažu autorius kalba, lyg būtų pasiryžęs vientulystės keliui – askezei: be turtų, be norų, su nuolankumu ir ramybe. Susitaikius su objektyviais ritmais.

Po civilizacijos reprodukuojamų negyvų teorijų, po tuščių žodžių chaoso, beprasmio elektroninių technologijų garbinimo žmogaus būtis suskyla į nesurenkamas šukes. Nėra nei žmogiškos atskaitos sistemos, nei autoritetų, nei solidarumo. Vien inercija, skubėjimas, lėkimas kažkur...

O palaiminta nirvanos būsena – be supratimo, be minties, lyginimo!

M. Heideggeris senatvėje, sakoma, rašė lape jau tik atskirus žodžius... Jei negali pažinti, įvardyti, aprašyti visko, kas aplink, negali to sutalpinti į tekstą ar protą, geriau iš viso palikti viską, kaip yra.

„Jau noris nieko nesuprasti“, „ir niekad nieko nenuspręsti“ – lyg kokiam antikos skeptikui.

Rinktinės „Apžvalgos spiralė“ autorius paskutinį (?) norą šiame gyvenime, trumpą „pranašystę“, skirtą sau, išreiškia tokia mintimi: „išsaugoti tą lėtą / smilkimą, grimztantį į tylą...“

Rašytoją jau „pagavo“ amžinas gyvybės ritmas – „veiksmo nerūdijanti spiralė“.

Gal tai ir yra visos rinktinės „raktas“ ir nerūdijančios Laiko Slinkties problemos sprendimas? Amžina Tyla, kur net Laikas „ištirpsta“...

Šį „atradimą“ A. Grybauskas išskleidžia poetinėje kūryboje kaip sielos savastį. Sutapkime su Gyvenimo upe, panirkime į Tylos vandenyną – tarsi kviečia autorius.

Ar tai nėra didžiausia Gyvenimo Filosofija?