Knygos
Romanai (1925)
Poezija (618)
Pjesės (34)
Vaikams (140)
Kitos (900)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 14 (1)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Twitter





Apuoko valanda

Apuoko valanda Mano rankose – beveik 40 metų senumo knygelė. Stvėriau ir nebegaliu atsitraukt. Vėl kaip ir anuomet, prieš daugelį metų... Algimantas Mikuta „Apuoko valanda“.
Išvydęs dienos šviesą beveik sykiu su J. Ivanauskaitės „Pakalnučių metais“ (1985 m.), šis poezijos rinkinys yra neabejotinas besibaigiančios sovietizmo epochos šedevras. Sukrečiantis tyliais dvasinės rezistencijos pliūpsniais, iš pačių širdies gelmių šaukiantis. Turbūt todėl bent tuzinas šio rinkinio eilėraščių tapo dainomis... Gal dar prisimena kas kultinį Miko Suraučiaus ansamblį „Plius minus“ ir Vytauto Kernagio „Kabaretą tarp girnų“?

Virš mūsų pasaulio, virš didelio miško
viena po kitos kelios žvaigždės ištiško.

Viena po kitos, viena po kitos –
apuokas sulaukė savos valandos.

[...]

Suglebo smarkieji, drovieji atkuto,
žiedai atsimerkė, o šaknys sukruto.

Prieš saulę klegėję per sapną vaitos –
apuokas sulaukė savos valandos.
(59 psl.)

Nuostabą kelia autoriaus braižo įvairovė. Čia kiekvienas eilėraštis atsiveria tarsi unikalus poeto įspaudu paženklintas pasaulis. Jis virpa savitu būties nerimu – ritmu, žodžio pajūčiu, idėjos užuomazga ar katarsiu dvelkiančia pabaiga:

Štai jau atlekia draugė vedėja,
plasnodama meno vertybėm, –
tarsi būtų iškart apsivilkusi
visą tuziną savo suknelių.
(Kurčias menams, 99 psl.)

Gyvenam pilni sutramdytų perkūnijų,
miškų išsiilgę ir šilto birželio,
kai būgnas taip skardžiai ir tankiai subūgnija
trečiam, berods, kaime, saulėlydžio žemėje.
(55 psl.)

Tėvai šlaituos, seneliai slėny
po jovarais, kaip jovarai balti.
Vaikai ant kalno, pasiučiausiam vėjy,
antai jie medy, paukščių apsupty.

Vaikai aukščiausiai už visus pašokę
su išskleistais sparnelių stagarais,
Dar drąsūs, neapnuodyti, dar jokio
Akmens neiškraipytais sąnariais.
[...]

Skaisčiausiai apšviesti, šviečią ir patys,
iš tolo matomi žarų spinduliuose,
vaikai, be abejo, toliau užmato,
nei judu slėny, mudu šlaituose.
(Vaikai ant kalno, 11 psl.)

Laikas sunaikins kiekvieną. Jo visa traiškantis volas negailestingai risis per pasaulį – per žmones, likimus ir net poeziją. Apie tai autorius nekalba tiesmukai, o visgi – tarsi koks magas ar kaimo žolininkas – ištraukia iš kišenės slaptą vaistą:

Gyvenau be laikrodžio kaip vargšas,
gyvenau be laikrodžio kaip dievas.
Buvo mano naktys, buvo mano dienos,
buvo mano langas visados atvertas.

[...]

Pagal mano valią skleidėsi alyvos,
vasaros ir žiemos nėrėsi iš kailio,
Ko daugiau – juk laisvas, ko daugiau – juk gyvas.
Valandom švaisčiausi į šalis – negaila.
(Gyvenau be laikrodžio, 10 psl.)


Šiandienos sumaišties, įkalinančių technologijų ir „pažangos“ pasaulyje Algimantas Mikuta šypsosi nelyg vienišas tyrlaukiuos šaukiantis pranašas. Jis nepaliauja pokštauti ir juoktis, o tada jau liūdi arba vėl kviečia žaisti ir glaustis prie tikro gyvenimo – to šaltinio, kuriam lemta vadintis poezija.
2022-09-05
 
Kita informacija
Recenzento
vertinimas:
Tema: Poezija
Leidykla: Vaga
Leidimo vieta: Vilnius
Leidimo metai: 1984
Puslapių: 109
Daugiau informacijos »
 
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 0
 
Knygų recenzijos

Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą