Apsivalymo ritualas

Romane „Apsivalymo ritualas“ (1997) sprendžiamas amžinas žmogaus ir gamtos konfliktas. Romano herojė Diana Džekmen, vaikystę praleidusi Meino valstijos giriose, tėvo ir prodėdės - mikmakų genties indėno šamano - globojama Mažoji Varniūkštė, išmoko būti laisva ir jausti pasaulį, kuris daugeliui civilizacijos išaugintų žmonių lieka nesuvokiamas. Tapusi programuotoja, atstumta žmona, praradusi vaikus, ji bando atgauti dvasinę pusiausvyrą, bet atsiduria žavioje, pirmapradėje ir... mirties valdomoje karalystėje. Septyni medžioklės mėgėjai ir žurnalistas susirenka Britų Kolumbijos giriose, atskirtose nuo civilizacijos, vaikytis elnių galingais ragais. Tačiau kažkas stebi medžioklės puotą - kažkokia beprotiška, smurtaujanti jėga, kuri medžiotojus vieną po kito suseka, nukauna ir išmėsinėja tarsi jų medžiojamus žvėris. Netikėtai medžiotojai patys virsta... grobiu. Tik kas tas žudikas, tas greitas, negailestingas, savo auką pažįstantis priešas? Koks tikrasis šiurpiųjų žudynių tikslas? Ir Mažoji Varniūkštė (ko nepadarytų Diana Džekmen) stoja susigrumti su priešu akis į akį...

Savotiškas kūrinys. Galima būtų priskirti jį prie detektyvų - pagal tai, su kokia įtampa vyksta veiksmas, kaip siaurėja galimų įtariamųjų ratukas, kaip įnirtingai stengiamasi surasti žudiką anksčiau, negu jis nužudys sekančią auką, o sekimo elnio pėdsakais azartą pakeičia žmogaus pėdsakų tyrinėjimas, stengiantis iš jų suprasti, koks gi maniakas laukia ten, kitam šios pėdsakų grandinės gale.

Iš dalies galima būtų padėti šią knygą į siaubų lentynėlę - pagal tai, kaip vizualiai vaizdingai ir išsamiai aprašinėjami išskerdinėti žmonių kūnai, pagal žiaurumą, su kuriuo tenka susidurti knygos veikėjams  (kai kuriems akis į akį, kai kuriems dar artimiau), taip pat ir dėl vietomis labai pavykusiai sukurtos baimės atmosferos, kai miškų gūdumoje staiga apima stiprus jausmas, kad tave kažkas stebi. Ir tas „kažkas“ - aiškiai ne gero linkintis. Gal net apdovanotas demoniškomis galiomis, nes, kad ir ką veikėjai darytų, žudikas vis lenkia juos keliais žingsniais.

Nedideliam laukinės gamtos mylėtojų būreliui tenka išgyventi nerimą, paniką, persekiojimo siaubą, mirties nuojautą - visus medžiojamo žvėries jausmus, nors iki šiol jie buvo tie, kurie paspausdavo šautuvo gaiduką ir pasididžiuodami skaičiuodavo nušauto elnio ragų atšakas. Dėl to ši knyga, ko gero, rastų pritarimą žaliųjų bei jiems prijaučiančių gretose, nes čia akivaizdžiai parodoma tai, kaip būna, kai iš medžiotojo staiga pats tampi kažkieno grobiu ir tada gali savo kailiu pajusti tai, kad tavo medžioklės azartas kitai gyvai būtybei reiškia mirtį.

Pagaliau kažką sau šioje knygoje gali rasti ir tie, kurie pritaria idėjoms, kad sugrįžimas į gamtą yra didžioji vertybė, kuria pripratę prie civilizacijos teikiamų patogumų žmonės nebegali ir nebenori pasinaudoti, kuriems įdomi pasirodys indėniška pasaulėžiūra apie mus supančių nematomų pasaulių egzistavimą, nenutrūkstančią gyvybės ir mirties grandinę bei pasąmonės vizijų svarbą.

Dar dvi dėmesį patraukusios detalės - nuoširdi autoriaus antipatija spaudos atstovams ir tai, kad pagrindinė veikėja - moteris. Visada intriguoja, kai autorius vyras pagrindine veikėja pasirenka moterį ir rašo pirmuoju asmeniu, stengdamasis pažvelgti į pasaulį moters akimis ir perteikti jos jausmus. Kartais tai gal ir neužkliūva, bet kartais ima ir išlenda kaip yla iš maišo tipiškai nemoteriškas elgesys - ką gi, irgi savotiškai įdomu.