Apie netobulumą

Algirdo Juliaus Greimo knyga „Apie netobulumą“ – vienas iš paskutinių mokslininko darbų. Jame labai kondensuotai, esė forma nagrinėjami semiotikai svarbiausi – reikšmės susidarymo, jos funkcionavimo – klausimai. Greimas pateikia kelių literatūros kūrinių interpretacijas, aptaria vizualinę semiotiką, kalba apie kasdienybės estetiką. Šioje trumpoje knygoje Greimas apibendrina ankstesnius tyrinėjimus ir numato ateities semiotikos gaires, ypač pabrėždamas juslinės patirties, jausmų pasaulio ir kasdieninio gyvenimo semiotinio aprašymo galimybes.

Pirmą kartą lietuviškai ši knyga buvo išspausdinta 1991 m. Greimo darbų knygoje „Iš arti ir iš toli“. Ji buvo verčiama bendraujant su autoriumi, taigi jos vertimą galima būtų laikyti autorizuotu. Lietuviškasis šios knygos leidimas turi autoriaus komentarus, kurie mūsų skaitytojui paaiškina dalį kultūrinių užuominų. Žinoma, norint geriau suprasti šią nelengvai „įkandamą“ knygą, reikėtų bent bendrais bruožais suvokti šiuolaikinės lingvistikos, semiotikos problemas. Knygos suvokimą turėtų palengvinti Gerardo Bucherio palydimasis straipsnis.

Naujajame šios knygos leidime vertimas yra šiek tiek pataisytas, nes per pastarąjį dešimtmetį semiotinės studijos Lietuvoje sutvirtėjo, pasirodė daugiau semiotinių tekstų vertimų, pamažu nusistovi terminija. Galų gale apie šią Greimo knygą ir pas mus jau yra nemažai kalbėta ir rašyta.

Saulius Žukas

1987 metais Algirdas Julius Greimas išspausdino veikalą mįslingu pavadinimu – „Apie netobulumą“ - kuris savo turiniu ir stiliumi visiškai skiriasi nuo kitų jo darbų. Ar šis nedidelis tekstas (lygiai šimto puslapių knyga) laikytinas netikėtu nukrypimu ir žavia literatūrine kritika, neturinčia nieko bendra su visuminiu semiotikos projektu („netobulumas“ autoriaus ironiškai pažymėtas knygos antraštėje)?

Toks aiškinimas kirstųsi su veikalo turiniu: nepaisant laisvos formos ir kalbėjimo užuominomis, jame užsimota išaiškinti pačią literatūros esmę. Savo mįslingumu ir kitoniškumu tekstas meta iššūkį. Ar įmanoma suvokti jo nuotolį nuo semiotikos, griežčiau apibudinti jo santykį su „moksliniais“ darbais? Anaiptol nemanydami, kad „Apie netobulumą“ yra šalutinis, nereikšmingas tyrinėjimas, pamatysime, kad knygoje svarstomos visuotinės problemos neatsiejamos nuo „nepermaldaujamai siekiamos visumos“ klausimo, kurį sprendžia kiekvienas semiotikas. Taigi veikalo keistumas leistų aptarti mokslinį projektą lyg ir iš šalies ir galbūt nubrėžti jo ribas.

Veikalą, įrėmintą dviem kursyvu išskirtais tekstais (tai tarsi įvadas ir apibendrinimas), sudaro dvi pagrindinės dalys: „Lūžis“ ir „Ištrūkimai“. Pirmojoje pateikiama tai, ką galėtume pavadinti penketu pavyzdinių interpretacijų, antrojoje – keletas hipotezių apie prasmės sunykimą mūsų laikais ir apie galimybes ją atgaivinti. Iš cituojamų fragmentų, tarp kurių įsiterpia komentarai, pirmiausia susipažįstame su penkiais trumpais pasakojimais, sudarančiais mįslingą visumą. Atrinkti dėl savo paslaptingo grožio, penki moderniųjų ar dabartinių rašytojų mikropasakojimai nubrėžia bendrą problematiką, kurią patikslina komentarai...

Gerard Bucher