Apie Jėzų

Ką mes žinome ar galime sužinoti apie istorinį Jėzų, pamokslavusį chaotiško pirmojo šimtmečio Palestinoje prieš du tūkstančius metų? Garsaus šiuolaikinio švedų rašytojo, teologijos daktaro Jono Gardellio knyga „Apie Jėzų” – ne tik įdomi, bet ir racionali bei prusinanti Jėzaus mokymo interpretacija. Galbūt nesate tikintis krikščionis ir neskaitėte Evangelijų. Nesvarbu. Mane labiausiai patraukė ir net sukrėtė žmogiškasis Jėzaus paveikslas: nuošaliuose Galilėjos kaimuose gydęs ir pamokslavęs žiniuonis, greičiausiai beraštis ir bedantis, bendravęs su žemiausiais socialiniais sluoksniais, skelbęs tuo metu itin radikalią Dievo sampratą, galiausiai visų atstumtas ir žiauriai nuteistas Jeruzalėje „saugumo sumetimais“.

Tie, kurie tikisi mokslinės žydų pranašo biografijos, nusivils. Seniausi išlikę šaltiniai apie Jėzaus mokymą parašyti praėjus 30-70 metų po istorinio Jėzaus mirties. Evangelijų autoriai, atstovavę tuo metu skirtingas Jėzaus išpažinėjų tradicijas, aprašė ne tik istorinius įvykius. Jie kūrė Jėzaus paveikslą savo amžininkams – pirmiesiems, „susiskaldžiusiems“ krikščionims – Jėzaus mokymą pritaikydami kiekvienas savos bendruomenės tikslams. Todėl Gardellis, ieškodamas, kuriuos žodžius iš tiesų galėjo ištarti istorinis Jėzus, o kurie skirti to meto konkrečios krikščionių konfesijos poreikiams, siūlo gilesnį ir subtilesnį tiesos pažinimą – mitologinį.

Evangelijų autoriai įkvėpimo sėmėsi iš senųjų raštų. Taigi Evangelijose reikia ieškoti ne tik faktinio istoriškumo, tačiau ir simbolinės senųjų raštų tradicijos tąsos (pavyzdžiui, Mozės ir Jėzaus gyvenimo paralelės ir daugelis kitų). Kad ir toks, atrodytų, įprastas ir nuo vaikystės žinomas „faktas“ – Jėzus gimė Betliejuje. Juk Jėzus yra iš Nazareto. Kodėl Luko ir Mato teikiami Jėzaus gimimo aprašymai nesutampa? Gardellio vedami suvokiame, kad abu aprašymai „mitologiškai“ yra teisingi, jie paprasčiausiai remiasi skirtingomis tikėjimo tradicijomis. Legendos neatsiranda iš nieko. Jos visada turi istorinę prasmę.

Gardellis (beje, pats būdamas tikintis krikščionis) atvirai ir nuoširdžiai svarsto, kiek šiuolaikinės Bažnyčios skelbiamas „tradicinis“ Kristus atitinka tikrąjį Jėzaus mokymą ir, svarbiausia, - ko iš tiesų mus moko žemiškasis Jėzus. Ieškodami istorinio Jėzaus Evangelijose, turime nepamiršti, kad Jėzaus mokymas persmelktas Evangelijų autorių pažiūromis. Pavyzdžiui, vienas iš daugelio knygoje analizuojamų atvejų – moterų klausimas. Evangelijų autoriams būdingos patriarchalinės to meto pažiūros į moteris.
Tačiau skaitydami kritiškai, galime rasti kitokią Jėzaus pažiūrą į moterį – moterys buvo Jėzaus sekėjos, ir jis tam pritarė.

Susimąstome ir apie tragišką žemiškojo Jėzaus gyvenimo kulminaciją – jo teismą. Kas jį pasmerkė – žydai ar romėnai? Poncijus Pilotas Evangelijose mėgina gelbėti nekaltą Jėzų, nors istoriškai šis romėnų valdžios atstovas garsėjo kaip brutalus ir nuožmus žmogus. Gardellis vis primena, kad evangelistai, kūrę teismo scenas, buvo savo
laikmečio žmonės.

Pati ankstyvoji krikščionybė jau skyrėsi nuo tikrojo Jėzaus mokymo. Visa tai vedė ne į meilę ir vienybę, o į susiskaldymą ir priešiškumą. Pavyzdžiui, Bažnyčios priimtos nuodėmių išpažinimo ir atgailavimo doktrinos, Gardellio požiūriu, nėra esminė Jėzaus mokymo dalis. Priešingai – Jėzus Dievo karalystę žadėjo visiems nedorėliams ir bedieviams, nes gailestingumą jis iškėlė aukščiau visko. Taip pat Jėzus nereikalavo, jog mes prašytume atleidimo. Svarbiau, kad patys kam nors atleistume. Šitaip išryškėja
Jėzaus meilės įstatymo radikalumas, kurio, Gardellio teigimu, net pirmosios krikščionių bendruomenės neįstengė laikytis.

Man asmeniškai įstrigo vienas faktas apie autorių – jis homoseksualas. Įsiminiau ne dėl to, kad mūsų visuomenėje dar gajos įvairios baimės ir prietarai, o dėl to, kad Gardellis, pats būdamas praktikuojantis krikščionis, galima spėti, asmeniškai yra susidūręs su smerkiančiu „brolių“ požiūriu. Galbūt tai viena priežasčių (asmeninė patirtis visada „tikra“), kodėl Gardelliui pavyko pajusti tikrąją Jėzaus „artimo meilės“ koncepciją.

Taigi Jėzus „peržengė“ senąjį žydų Įstatymą, kuriuo pats rėmėsi. Jėzus dalinosi duona su nusidėjėliais (pagal senąjį žydų tikėjimą, tai – „nešvaru“). Visus gaubia Dievo meilė.
Štai tikrasis, Gardellio požiūriu, Jėzaus perversmas ir naujoji Dievo samprata. Anksčiau dievų būta žiaurių, juos papirkti žmogus galėjo tik nuolankumu („Teisiančio Dievo“
sampratą rašytojas iliustruoja Kaino ir Abelio istorija). Jėzaus Dievas nebeteisia. Tai mylintis ir atleidžiantis Dievas.

Nors autorius šaltinius interpretuoja įtikinamai, jis nesistengia „sulipdyti“ istorinio Jėzaus portreto tiesiogiai iš Evangelijų. Gardellis prisipažino, kad rašydamas apie
Jėzų siekė atsiriboti nuo paties savęs, tačiau tikriausiai nėra įmanoma visikai išvengti asmeninio santykio: „Mes patys privalome pasakyti, kas yra Jėzus, kas yra Dievas, kokie mes patys esame. Kai kurie ieško Dievo. Kiti sako, kad šitaip ieško patys savęs“.

Niekada nesužinosime, koks Jėzus buvo iš tiesų. Vis dėlto Gardellis, kombinuodamas skeptišką šaltinių vertinimą su savo paties giluminiu, asmeniniu tikėjimu krikščionių
Dievu, pasiūlė GALIMO Jėzaus paveikslą. Ne mistinį ir tolimą, o itin žemišką ir žmogišką.