Apgaulinga Venecijos šviesa

Iš kelionių agentūros brošiūrėlės:

“Pusryčiai viešbutyje. Išvykstate į Veneciją. Plaukiate laivu iš Punta Sabionni iki Šv.Morkaus aikštės. Pakeliui aplankote Venecijos lagūnos salas: Burano salą - buvusį žvejų kaimelį su spalvingais namais ir pakrypusia varpine; stiklo dirbiniais garsėjančią Murano salą; pasigėrėsite Torcello salos vaizdais. Ekskursija po „svajonių miestą”, aplankant Šv.Morkaus aikštę, Šv.Morkaus baziliką su auksiniu altoriumi ir arklių galerija, Rialto ir „Atodūsių” tiltus. Laisvu laiku siūlome aplankyti Varpinę, Dožų rūmus, įžymiausias Venecijos bažnyčias. Vakare išvykstate. Naktis autobuse.”

Skamba gražiai, ar ne? “Svajonių miestas” ant vandens, žvejų kaimeliai su spalvingais namais, didingi rūmai, bažnyčios, tiltai tilteliai ir gondolos...

Tik šioje knygoje Venecija kitokia – niūri, apgaubta beveik niekad neišsisklaidančių rūkų, plaunama kanaluose užsistovėjusio ir uždumblėjusio vandens, pritvinkusi drėgmės, sudarančios idealias sąlygas plisti grybeliui, ardančiam namų sienas, paveikslus ir žmonių sielas. Vaizdelis, kaip sakoma, nekoks.

“Venecija kaži kuo priminė numirėlį, jau negalintį nuslėpti puvimo žymių.”

Į tokį miestą atvyksta ispanas Alechandras Baljesterosas, norėdamas pamatyti Džordžonės paveikslą “Audra”, kurio tyrinėjimui, rašydamas disertaciją, paskyrė ne vienus metus. Atvažiuoja ir iškart patenka į patį įvykių sūkurį: jau pirmą vakarą ant jo rankų numiršta nepažįstamas vyriškis, o tolesni nutikimai, pažintys ir susidėjusios aplinkybės skatina pabandyti pačiam atspėti žmogžudystę gaubiančią paslaptį. Alechandrą, laikantį save užkietėjusiu viengungiu, užklumpa dar vienas nenumatytas atsitikimas – jis įsimyli. Įsimyli, deja, ne itin sėkmingai, nes ji išrinktoji – tikra venecijietė, neatsiejamais ryšiais susieta su savo miestu. Miestu, kurį ženklina neatšaukiamas prakeiksmas ir kuris pasmerktas nugrimzti vandenin:

“Vieną dieną Venecija taps povandeninėmis kapinėmis, rūmai taps mauzoliejais, o didžiulėmis aikštėmis vaikščios tik mirusieji. Tačiau mūsų pareiga – nepalikti miesto tol, kol jo neištiks kataklizmas, mūsų pareiga – mirti kartu su miestu, pasirinkusiu mus kaip auką. Bėgti iš jo griežtai draudžiama.”

Atmosfera kraupoka, bet kartu ir pakerinti savo fatališkumu. Gavęs progą pažvelgti už turistams rodomo fasado, Alechandras persiima ir nuoširdžia vietinių panieka pavirštutiniškiems turistams, srautais plūstančiais per miestą, bet nematančiais tikrojo jo veido. Gal ir gerai, kad nematančiais, nes nieko mielo ir verto nufotografuoti jie toli gražu nepamatytų. 

“Sudarydamos kortežą, Džudekos kanalu praplaukė pustuzinis gondolų; jos buvo pilnos japonų – sutūpę ant pliušinių sėdynių, nutaisę vienodas susižavėjimo minas (tokias vienodas, kaip jų fizionomijos) jie klausėsi vieno iš gondolininkų, išsiderinusio gramofono balsu vograujančio barkaroles ir romansus. Jau buvau beapsivemiąs nuo šito kičo, bet, laimė, juos prarijo rūkas.” 

Galbūt viskas baigsis sąlyginai gerai. Alechandras (galbūt) nenuskęs pažaliavusiuose Venecijos vandenyse, galbūt pagaliau suvoks, kad nei tikrojo meno, nei jausmų logiškai paaiškinti neįmanoma, gal netgi kažkada išmoks susitaikyti su praradimu ir gyventi savo paprastą, aiškų ir nuobodų gyvenimą, paįvairinamą tik prisiminimų (tikriausiai laikantis senai žinomo principo “geriau mylėti ir kentėti, negu išvis nemylėti”). Skaitytojas galbūt valandėlei pasiduos knygos nuotaikai, vietomis primenančiai sapno (košmaro?) slogutį, vietomis painų detektyvo labirintą, tarpais rytojaus neturinčią meilės istoriją. Visiems gerai.

“Daugybė veidų išnyksta tolumoje ir greitai susimaišo su kitais broliškame užmiršties skiedinyje, bet tik ne Kjaros veidas. Kartais, kai prausiuosi ir žiūriu į vonios veidrodį, klausiu savęs, koks būčiau be šios paguodos ir be šios bausmės. Dar būnu nevisiškai išsibudinęs, todėl papurtusiu veidu ir traiškanotom akim atrodau veikiau panašus į galviją. Tada akimoju randu atsakymą: būčiau nesuprantantis savęs galvijas, įstrigęs tuščios dabarties ir nesančios praeities spąstuose. Tad mažų mažiausiai aš turiu praeitį, kurią prisimenu ir kurioje gyvenu.”