Anarchistės išpažintis

Drąsa Būti žmogumi

Pagaliau. Taip ilgai laukėme – ne, ne laisvės, –  o geros lietuviškos knygos. Išsivadavę nuo visokio plauko kolonizatorių, atrodo, išsivaduojame ir nuo jų paliktų kompleksų literatūroje.

Dalia Jazukevičiūtė – romano „Anarchistės išpažintis“ autorė - pasiryžusi palaidoti berželius, liepeles, upelius, pieveles ir niekam neįdomias temas. Ši anarchistė skelia skaudų antausį rašeivoms agrarininkams ir visai pašvinkusiai lietuvių literatūrai, ir skelia taip stipriai, kad vieni be jos knygos negali užmigti, o kiti, ją perskaitę, turbūt kelias dienas nemiegos, spjaudydamiesi keiksmais ir prakeiksmais lyg gavę šlapiu skuduru per veidą.

Atgal prie žmogaus! Toks galėtų būti šios knygos šūkis. Prie degančio, o kartais tiesiog svylančio nuo per didelės įtampos žmogaus. Žmogaus, kuris jaučia, žmogaus, kuris išlieka žmogumi net tada, kai aplink, rodos, beliko tik karjeristai ir pseudointelektualai. Žmogaus, kuris iš tiesų GYVENA.

Pritariu A. Kamiu minčiai, kad „žmogus - vienintelė būtybė, kuri atsisako būti tuo, kuo yra“. Pagrindinė „Anarchistės išpažinties“ veikėja Katerina N. neatsisako. Neatsisako ir šios knygos autorė – Dalia Jazukevičiūtė.

Tekstas aštrus: galima nesunkiai įsipjauti į skaudžius išgyvenimus. Katerina N. Myli. Stipriausia gyvenimo meile - vieną vienintelį Biurgerį. Myli - savo dieduką. Myli - Jėzų Kristų. Myli – anarchistus ir rusų klasikų veikalus. Meilės daug, nors šalia jos lyg tamsus ir sunkus šešėlis nuolat šmėžuoja mirtis. Bet mirti galima tik tada, jei tikrai Gyvenai. Romenas Rolanas „Užburtoje sieloje“ kėlė panašią idėją.
Žaidimas įtemptas: negali būti tikras, kaip baigsis Katerinos N. lėkimas. Negali būti tikras net tuo, kur čia skubama: į praeitį ar ateitį.

Daug aistrų dėl vyrų, daug išgertuvių, daug skausmo, kurį tik retkarčiais uždengia gražios Katerinos N. ir jos dukros scenos. Knygos tempas, padiktuotas greičiausiai pačios autorės gyvenimiškos skubos, įtraukia ir nepaleidžia. Svilina.

Tačiau svarbiausia – ką norima pasakyti šia knyga. Ar tai dar vienas romanas apie išgertuves, prisodrintas rusiškų keiksmažodžių ir kvailų blaškymųsi nerandant sau vietos, kaip teigia kai kurie literatūros kritikai?

Juk tiek daug žmonių, kaip ir tie kritikai, ramiai sau gyvena, puikiai jaučiasi sėdėdami vienoje vietoje ir žiūrėdami televizorių. Kartais jie pasiima knygą ir tada nustemba: kokia čia nesąmonė?

Bet ar žmogus, gyvenantis tik tam, kad patenkintų savo instinktus, kad savo varganą egzistenciją paaukotų darbui ir kažkokiai sumautai karjerai, tikrai yra žmogus? Jei ne visada galime būti laisvi, ar tikrai būtina meluoti, kad nenorėtume tokie būti? O gal mano labai gerbiama profesorė Jūratė Baranova, taip liberaliai pasisakanti už laisvą žmogaus pasirinkimą, tuoj ims skleisti idėją, kad galima laisvai pasirinkti nelaisvę? Kad pasikėlusio filosofijos profesoriaus žmona tiesiog savanoriškai pasirinko pilkos, beveik nematomos moterėlės vaidmenį? „Mąstanti siela laisva“, - ši mintis, berods, ne visiems priimtina. Na, ką padarysi. Suprasti, kad niekas laisva valia nesirenka nelaisvės, - sunku.

Taigi pagaliau: apie ką ši knyga? Apie laisvę! Kokia gali būti laisvė, kai žmonės, - turiu omeny tuos, kurie kažkodėl vadinami žmonėmis, nors dažniausiai elgiasi kaip robotai: dirba, valgo, tuštinasi, žiūri televizorių ir viskas, - bijo patys savęs? Kai slepiasi ir trokšta ramiai nuvargti vargelį šitoje žemelėje. Ne visiems užtenka drąsos Būti. Tiesa. Pasižiūrėkime į interneto komentatorius – anonimiškus, atrodytų, tikrai anarchiškus lietuvius, kurie naiviai pyškina savo skaudulius, pyksta, keikia visus, dega...Ar tai ne tie ramūs, visada nusileidžiantys, paklusnūs žmogeliai, realiame gyvenime bijantys ne tik pasakyti savo nuomonę, bet ir ją turėti? Jei gyventume visuomenėje, kuri toleruotų, - o ne apsimetinėtų, kad toleruoja, - kito nuomonę, galbūt neliktų ir tiek daug pykčio komentaruose. Gal tie žmonės, anonimiškai keikiantys vieni kitus, rastų jėgų realiame gyvenime save apginti. Tik kaip jiems nebijoti, jei ir ši knyga, rodanti tą žmogaus gyvenimo pusę, kuri dažniausiai slepiama, tušuojama ir apie kurią niekas nekalba, susilaukė krūvos pasipiktinusių poniūkščių kritikos.

Maištininkai, revoliucionieriai ir anarchistai niekada nebuvo mėgstami nusususių konservatorių ir išsigimusių vergvaldžių: pirmieji bando paversti žmogų socialine mumija, neturinčia jausmų, antrieji – išsunkti iš tos vargšės mumijos kuo daugiau naudos.

Dalia Jazukevičiūtė – nenusiteikus vergauti, tarnauti ir patarnauti jokiems, atsiprašau už pasakymą, „pižonams“. Ji skelbia laisvės mylėti, laisvės būti tuo, kas esi, ir laisvės degti iš skausmingos meilės idėjas. Ne viskas šioje knygoje tobula, meistriška ir sklandu. Bet pliusai gerokai užgožia minusus: išgyveni patį tikriausią gyvenimo romaną, kurio greitai nepamirši.

Cha, kaip smagu, kad kažkam nepritrūksta drąsos ir ryžto išrėkti, išklykti: aš - laisvas žmogus, kuris GYVENA. Atrodytų, kas gi čia tokio? O jūs pabandykit – pamatysit, kad nėra nieko sunkiau. „Visuomenė dažnai atleidžia nusikaltėliui, bet niekada – svajotojui“, - Oskaras Vaildas tikrai tai suprato.

Gyvename, neva, labai drąsiais ir laisvais laikais, bet laisve čia net nekvepia. Dėl to tokios knygos, kaip „Anarchistės išpažintis“, – būtinos, kad kartu su Katerina N. galėtume pasakyti: velniop visus varžtus, sukurtus tų, kurie nori valdyti ir išnaudoti.

Šiek tiek utopiška, šiek tiek romantiška, šiek tiek idealistiška ir tuo pačiu - atvirai žmogiška knyga. Be jokių dirbtinų pseudointelektualinių pozų, tikintis gauti knygai paramą iš kokios nors ministerijos ar premiją iš gerų pažįstamų.
Knyga tiems, kurie neatsisakė laisvės Būti savimi idėjos, – idėjos Būti Žmogumi. Bet kokia kaina.