Amžino rūpesčio pieva: eilėraščių rinktinė 1962 – 2004

Leidykla „Versus aureus“ maloniai pasiūlė man išleisti eilėraščių. rinktinę. Su dėkingumu priėmiau pasiūlymą, ta proga per­skaičiau visus savo eilėraščius ir supratau, kad parengti tokį leidinį nėra taip paprasta ir lengva. Ne viskas, ką gyvendamas sutveria savo rankomis, žodžiu arba raštu žmogus – ne viskas jam pačiam po kiek laiko pasirodo lygiai gražu ir verta dėmesio, ne kiekvienas darbas dėl subjektyvių, ir objektyvių priežasčių vienodai pavyksta. Bet eilėraščiai /kaip gyvi/ veržiasi vienas per kitą, siūlosi, stum­dosi, reikalauja – ir negali nei sau, nei jiems aiškiai pasakyti, kodėl vieną pasirenki, o kitą /ar kitus/ atstumi, atidedi.

Galvoju: žmogus ir laikas.

Dar geriau: žmogus laike.

Čia reikėtų gaudyti ir sverti eilėraštį.

Tačiau tai irgi nėra taip paprasta, kai tas žmogus yra auto­rius, o laikas — 20 a. antroji pusė.

Esu kaimiškosios /agrarinės/ kultūros augintinis.

Aplink mano galvą čiulbėdama skraidė dar gyva liaudies daina, augo ir žydėjo papročiai, apeigos, tikėjimai, anksti pradėjau dirbti visus darbus, kuriuos reikėjo dirbti žemės žmogui.Maudžiausi kalboje, virš kurios dar nekybojo grėsmingas kitos kalbos debesis. Kaip dabar suprantu, gyvenimas nebuvo lengvas. Lengvo gyvenimo ir nėra. Bet man atrodo, buvau laimingas.

Čia pat už vartų prasidėjo kelias iš namų — prie knygos, prie kultūros. Šį kelią ženklina ne vienas mano eilėraštis, kuriame galima pastebėti kartu su manimi einančius žmones, gyvulėlius /„Pasiilgau arklio"/, darbus /„Bulviakasis"/, tragiškus, skausmingus likimus /„Močiutės mūsų.“/. Negaliu sušukti jiems: palikit mane ramybėje, eikit namo. Jie jau neturi namų, o ir aš sau namus surandu tik eilėraštyje. Pasirodo, kad ir aš negaliu be jų. Ten mano šaknys. Suskausta tai viena, tai kita.

Kelias iš namų, kurių jau nėra, bet iš kurių vis nepajėgi išeiti. Jį galima atsekti ir šioje rinktinėje.

Tikriausiai skaitytojui bus nesunku pastebėti, kaip namai, gimtinė, žemė, peizažas prisipildo Lietuvos, kaip ji užima ne vieną mano eilėraštį, kaip jos likimas tampa mano likimu. Einu į jos istoriją, į kalbą, į gamtą ir kultūrą tarytum į amžiną savo žemę. Su Nemuno kilpa ant kaklo. Su laiko našta, su jo gerumu ir žiaurumu, su egzistencine žmogaus problematika, su jo laime ir kančia, išti­kimybe ir dora, pareiga ir pašaukimu, laisve ir įsipareigojimu... Toks yra kelias į didžiuosius namus, į Lietuvą. Eilėraščio kelias. Jis veda prie visų, į amžino rūpesčio pievą. Eilėraštis tiki, kad prasmę jis gali įgyti tik tarp žmonių, kad jo žiedas skleidžiasi mylėdamas ir leisdamas suprasti save.

Šioje kelionėje eilėraštis patiria daug įvairiausių nuotykių: politinę prievartą ir literatūrinę konjunktūrą, madų gundymus ir viliones, pasisekimo svaigulį ir /arba/ nesėkmės kartėlį. O kur dar jo paties įvairiausi kaprizai, išdaigos, užsispyrimai? Įvarytas į kampą, eilėraštis išsisukinėja, meluoja, prabyla Ezopo kalba, mėgina apsimesti kitokiu, kartais ilgam arba ir visiškai nutyla. Matyt, reikėtų žvilgtelėti į vieno ar kito eilėraščio parašymo datą ir įsivaizduoti nelengvus jo santykius su tikrove, kurioje išdygo ir gyveno.

Eilėraštis nuėjo su manimi netrumpą kelią. Tiesa, jis nėra vienintelis mano brolis – kartu su juo keliavo poemos ir dramos. Bet eilėraštis buvo ir liko arčiausiai širdies.

Į šią knygą autoriaus valia pateko eilėraščiai iš rinkinių:

Duoną raikančios rankos /1963/

Mediniai tiltai /1966/

Liepsnojantis krūmas /1968/

Gyvenimo švelnus prisiglaudimas /1978/

Būk ir palaimink /1980/

Vienintelė žemė /1984/

Už gyvus ir mirusius /1988/

Eilėraščiai iš dienoraščio/1993/

Žingsnis /1995/

Dienos drobulė /2002/

Į įvairius knygos skyrius patalpinti nauji eilėraščiai, dar nesuspėję pakliūti į atskirą rinkinį.

Justinas Marcinkevičius