Amžinieji Takiai

Kaip jaustumėtės, sužinoję, kad… negalite numirti? Kiek vertingas yra gyvenimas be mirties? Galų gale – kokia žmogaus vieta pasaulyje? Tokie klausimai kyla skaitant amerikiečių autorės Natalie Babbitt „Amžinuosius Takius“. Šios originalios literatūrinės apysakos-pasakos tiesioginis adresatas – tie, kuriems, kaip ir jos veikėjai dešimtmetei Vinei, yra būdinga „tarp“ būsena. Pereinant iš vaikystės į paauglystę, bus daugiau klausiama, negu randama atsakymų, ieškoma to filosofinio modelio, kuriuo būtų galima paaiškinti gyvenimo reiškinius, formuojama vertybių sistema, suvokiama savo tapatybė ir kartu užmezgami naujos kokybės socialiniai ryšiai.

Paauglystei būdingos priešpriešos. Gal todėl ir apysakoje jų tiek daug: sausas pirmosios rugpjūčio savaitės karštis kontrastuoja su tvenkinio vandens gaiva, pernelyg tvarkingi ir įvairiausių taisyklių sukaustyti Vinės tėvų namai – su netvarka Takių trobelėje… Laikinumas ir amžinumas, lemiantis didžiausią priešpriešą – gyvenimo ir mirties, kuri negalioja „amžiniesiems“ Takiams, šeimai, atsitiktinai numalšinusiai troškulį vidury laukymės trykštančiu gyvybės vandeniu. Autorė pabrėžia, kad dėl savo išskirtinumo Takiai nesijaučia laimingi. Jie izoliuoti nuo visuomenės, negali turėti draugų, ilgai gyventi vienoje vietoje. Filosofinę Takių laikinumo amžinybėje būseną paprastais žodžiais nusako Vinė: „gyventi niekur prie nieko neprisirišant turėtų būti nesmagu“ (p.56). Visgi Takių požiūris į savo situaciją skirtingas, galbūt priklausantis nuo socialinio vaidmens ir nuo to, kuriame amžiaus tarpsnyje sustojęs kiekvieno laikas. Vyriausiasis Takis teigia: „Nėra gyvenimo be mirties. Taigi mes negalime sakyti, kad gyvename. Mes tiesiog esame, mes tiesiog pamesti, kaip akmenys prie kelio“ (p.65). Mėja, jo žmona, mano, kad reikia ramiai susitaikyti su tuo, kas yra skirta, „gyvenimą reikia gyventi, nesvarbu, ar jis ilgas, ar trumpas“ (p.56). Ji kartais visiškai užmiršta, kas atsitiko, nes svarbiausia – šeima: „Takis ir aš – mes turime vienas kitą (…), ir tai jau labai daug“ (p.56). Vyresnysis jų sūnus Mailsas kadaise išgyveno tragišką tarpsnį – išsiskyrimą su savo šeima: žmona su vaikais paliko jį suvokusi, kad šis yra kitoks negu visi, tačiau, nors ir skaudu dėl prarastų artimųjų, jo, suaugusio žmogaus, pozicija akivaizdi – „Kada nors aš sugalvosiu ką nors reikšminga“, nes tie, kuriems skirta tiek daug laiko šiame pasaulyje, neturi praleisti jo veltui. Jaunėlis Džesis, sustojęs ties septyniolikos metų riba, trykšta paaugliška energija, jis vis dar svajoja apie meilę. Džesis net pateikia Vinei beprotišką pasiūlymą – palūkėti dar šešerius metus, kol ir jai sueis septyniolika, tuomet atsigerti to stebuklingojo vandens: „ir tada tu galėtum… pabėgti su manim! Mes netgi galėtumėm susituokti. Kaip būtų puiku, ar ne? Galėtumėm smagiai pagyventi, apkeliauti visą pasaulį, tiek visko pamatyti!“ (p.72).

Taigi Vinifredai Foster pažintis su amžinaisiais Takiais sutampa su jos perėjimu iš vaikystės į paauglystę. Autorė nieko nesako apie jos išvaizdą, o charakterį atskleidžia neskubėdama, po truputį, dažniausiai per pačios veikėjos vidinius monologus, minčių tėkmę. Taigi galima drąsiai teigti, kad Vinė – intravertiška, į apmąstymus, savistabą linkusi mergaitė. Įdomu, kad jos vaikystė sutampa su vėlyvojo romantizmo periodu (apysakos pabaigoje autorė nurodo netgi jos gimimo datą – 1870 m.). Todėl, nors knyga parašyta maždaug prieš 30 metų, jos poetinis stilius, ypač įspūdinga spalvų, garsų ir kvapų įvairovės pajauta labai artima romantinei dvasiai, o Vinė, kaip ir pridera romantiniam personažui, pastebi ir jautriai reaguoja į kiekvieną, net ir, atrodytų, patį menkiausią gyvybės pulsavimą gamtoje: jos dėmesį patraukia ant lelijų lapų nutūpęs laumžirgis, šviesos dryžiai, tartum miražas atsispindėję pro langą nuo saulės nutvieksto tvenkinio paviršiaus, raudona ir oranžine spalva liepsnojantis vakaro dangus…

Mergaitės brendimo laikotarpis tarsi įrašomas į mitinę plotmę. Tai rodo erdvės struktūra, turinti aiškų centrą: „Daug kas gyvenime labai keistai sueina į vieną tašką. Vidury augo miškas – lyg vežimo rato stebulė. Nebūna rato be stebulės. Apžvalgos ratas irgi ją turi, o metų rato stebulė yra saulė. Visos stebulės tvirtai laikosi vidury, ir geriau jų neliesti, nes tada visa kas subyrėtų. Bet kartais žmonės tai suvokia per vėlai“ (p.6).

Iš pasakų – ir iniciacija į suaugusiųjų pasaulį. Vinė apsisprendžia bėgti iš namų – prisiminkime iš saugios namų aplinkos į platųjį pasaulį laimės (o dažnai – ir gyvybės vandens!) ieškoti išeinančius herojus. Akivaizdžiai iš mitų perimta yra vandens paralelė su gyvenimu: tvenkinys, anot vyriausiojo Takio, „yra išmintingas“, todėl būtent jo vidury Vinei atskleidžiama svarbi visuotinio judėjimo ir kaitos tiesa: „Viskas juda, auga, keičiasi, nė viena minutė nebūna panaši į kitą. Šis vanduo, kai matai jį kas rytą, atrodo visad toks pats, bet jis toks nėra“ (p.63). Taigi Vinė grįžta namo jau kitokia – laisva, suvokusi gyvenimo dėsnius, todėl gali atvirai ištarti žodį, kurio prie vaikų suaugusieji dažnai nedrįsta minėti: „Norėjai pasakyti, jei jis numirs“ (p.107).

Pasaulio modelio, gyvenimo dėsnių pažinimas atveria įvairias galimybes, kita vertus, laisvės patyrimas verčia atsakingai rinktis. Vinė laisvę rinktis suvokia pamažu, nuo paprastų, vaikiškų dalykų – bėgti ar nebėgti iš namų – pereidama prie sudėtingų – gyvenimo vertės sampratos. Šalia nemirtingumo autorė iškelia dar vieną ne mažiau svarbią – būtinos žmogžudystės – problemą: ar galima tai pateisinti, jei suvoki, kad, likęs gyvas, tas žmogus dar padarys nelaimingus tūkstančius kitų?.. Vinė apsisprendžia gelbėti Mėją, nužudžiusią nepažįstamąjį, norėjusį pasipelnyti iš gyvybės vandens. Mėja žino, kad jei taip atsitiktų, sugriūtų pasaulio tvarka, Vinė irgi tai nujaučia, tačiau kitas stiprus argumentas, dėl ko padėjo Mėjai pabėgti iš kalėjimo, – draugystės vertė: „įsikniaubusi į mamos petį ji kūkčiodama išlemeno vienintelę tiesą, vienintelį paaiškinimą: Takiai buvo jos draugai, ir dėl to, nepaisydama nieko, ji taip pasielgė, – nes mylėjo juos“ (p.130). Ypač svarbu, kad šeima tą suprato, ir visi tvirtai stojo jos pusėn.

Iš epilogo sužinome, kad Vinė vis dėlto nepasinaudojo galimybe tapti nemirtinga. Užrašas ant paminklo miestelio kapinėse šiek tiek praskleidžia tolesnio jos gyvenimo uždangą. Galima spėti, kad mergaitės susidūrimas su pasakų erdve buvo postūmis suvokti svarbų realybės dėsnį: viskas turi būti išgyvenama savo metu - vaikystė, paauglystė, branda, senatvė. Todėl Vinės gyvenimas kaip tas vanduo ramiai tekėjo sava vaga. Iki mirties. Anksčiau ar vėliau savais būdais tai suprantame kiekvienas. Vieni – tiesiog gyvendami, susitikdami su realiais žmonėmis, kiti galbūt paveikti susitikimo su knygomis, didžiąja literatūra vaikams, kuri irgi turėtų būti perskaityta reikiamu metu.