Alva ir Irva

Vertėjas L. Jonušys apie knygos „gimimą“ pranešė jau prieš kelerius metus: „Anglakalbės žiniasklaidos kritika pagyrimų negailėjo. (…) Ar atsiras leidykla, turinti noro išleisti tokią knygą lietuviškai?“ („Šiaurės Atėnai“, 2003 07 19). Iš lietuviško leidimo pirmiausia sužinojau, kad ši knyga apie Vilnių. Tačiau pratarmėje lietuvių skaitytojams autorius prisipažįsta, kad kai kuriuos išgalvoto Entralos miesto požymius „nugvelbė“ iš Paryžiaus, Gdansko, Amsterdamo ir kitur. Vis dėlto jį įkvėpė būtent Vilnius, kur teko praleisti kelis mėnesius laukiant pasiūlyto darbo su pjese pradžios. Berods, pjesė taip ir nebuvo pastatyta, o nuobodžiaujantis autorius, vaikščiodamas nepažįstamos sostinės centru, sumanė remdamasis savo įspūdžiais rašyti keistą istoriją.

Romanas – ne tiek apie Entralos gyventojų kasdienybę, kiek apie patį miestą, kaip gyvą organizmą. Su britišku pedantiškumu aprašyta jo architektūra, rodos, gyvuoja pati sau, pastatai, aikštės ir gatvės aprašomi taip skrupulingai, kad žmonės juose nebūtini. Tai liudija ir dvynių neilgas gyvenimas, tapęs metafora: jų neišskiriamumas vienai – našta, kitai – kaip įprasta literatūroje, sesers priešybei – susitaikymo su likimu ženklas. Bandoma pasakoti realistiškai, tačiau nuo pat pradžios jaučiamas elegantiškas dirbtinumas: veikėjai – tik būdo savybių „koncentratai“, o jų veiksmai groteskiški ir simboliški. Vardai truputį primena lietuviškus, o pasakojimai apie įžymias miesto vietas liudija nuostabą aptikus Europoje į nieką nepanašią tautą: „Legenda byloja, kad kai mūsų miestas tebuvo medinių namelių samplaika, [kunigaikštis] Lubatkinas, vaikystėje padėdamas motinai kepti duoną, užsnūdo prie molinės krosnies, ir kai galiausiai ištraukė duoną, ji buvo apskrudusi ir įgijusi keistą pavidalą. Tai buvo būsimosios tvirtovės pavidalas –­ nuo tos akimirkos Lubatkinas žinojo savo lemtį“ (p. 181). Pakylėto stiliaus tekstą pagyvina originalios iliustracijos – autoriaus rankų darbas.

Dėl egzotiškų detalių knyga labiau primena turistų vadovą nei jausmingą seserų santykių istoriją. Nurodytos net vietos, kur užėję nešini šia knyga gausite nuolaidą. Viešbučiai, restoranai, muziejai ir tvirtovės – berods viskas, kas įsimenama aplankius Vilnių. Sudėtingi gyventojų santykiai, neįtikėtini įvykiai – tik žavingas šio plastilininio „torto“ papuošalas. Bet įdomu, kaip reaguotų anglų skaitytojai, jei svetimšaliai imtų kurti, tarkime, komiksus apie jų karalius?