Knygos
Romanai (1909)
Poezija (611)
Pjesės (35)
Vaikams (138)
Kitos (897)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 32 (3)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Google+ Twitter

Knygynas manoknyga.lt




Aleksandras Makedonietis


Aleksandras Makedonietis Visi esame girdėję nepaprastų karvedžio gebėjimų turėjusio žmogaus – Aleksandro Makedoniečio – vardą. Kodėl žmogus, apsėstas stulbinama viešpatavimo pasaulyje vizija, iki šių dienų kelia susižavėjimą, o tuo pačiu ir neapykantą tiems, kurie jį mena kaip piktadarį tironą, praliejusį marias kraujo ir palikusį po savęs sielvartą ir griuvėsius? Knygos autorius, klasikinių kalbų ir literatūros specialistas Philipas Freemanas prisipažįsta, kad susižavėjimas nemirtinguoju karvedžiu ir buvo paskata parašyti dar vieną Aleksandro Didžiojo biografiją.

Ph. Freemano pasakojimas ne tik autoritetingas, bet ir be galo įtraukiantis bei vaizdingas - lyg filmas. IV amžius prieš Kristų. Vienišas raitelis išjoja iš Olimpijos Graikijoje ir šuoliuoja didingų kalnų slėniais per mitinę Heraklio gimtinę tolyn į šiaurę, Egėjo jūros link, iki pat derlingų Makedonijos lygumų... Čia pasiuntinio laukia karalius Filipas, Aleksandro tėvas. Taip prasideda istorija apie karo genijų Aleksandrą Makedonietį.

Makedonijos karališkoji šeima save kildino iš legendinio Heraklio, tačiau panašu, kad paties Aleksandro stulbinami žygiai tolimose žemėse pranoko mitinių herojų nuotykius, o jo autentiškas gyvenimas vertas Homero plunksnos. Vos dvidešimties sulaukęs Aleksandras, įkvėptas „Iliados“ (kūrinį naudojo kaip karo vadovą tolimuose kraštuose ir net eidamas miegoti jį pasidėdavęs po pagalve), per dešimt metų trukusį žygį užvaldė Graikijos miestus, sutriuškino Persijos imperijos kariuomenę, pavergė Azijos, Afrikos ir Indijos žemes.

Tėvo Filipo diplomatiniai ir mūšio įgūdžiai padėjo pamatus būsimai sūnaus Aleksandro kariuomenei. Mes neabejotinai sustingtume iš siaubo, išvydę makedonų ietininkų rikiuotę, ginkluotą sarisomis – daug ilgesnėmis nei tuo metu buvo įprasta ietimis: „Nepaliaujamai lavindamiesi makedonai išmoko taip puikiai valdyti savo ilgas ietis, kad netrukus galėjo pasukti kartu bet kuria kryptimi, akimirksniu atverti bei suglausti gretas ir pulti priešą gąsdinančiu greičiu.”

Ph. Freemanas vaizduoja Aleksandrą kaip taktinį genijų, apsėstą nenumaldomo užkariavimo troškulio ir nelinkusį pralaimėti net tada, kai mirtis lipo ant kulnų. Vienas įsimintiniausių pasakojimo epizodų – žygis Gedrosijos dykuma (dabartinis pietryčių Iranas), per kurią Aleksandras vedė savo kariuomenę grįždamas iš Indijos į Babiloną. Tai būta vieno sunkiausių istorijoje karinių žygių per dykumą: „Kai dienos virto savaitėmis, kariai pradėjo mirti nuo ligų, perkaitimo ir troškulio – iš pradžių šimtai, paskui tūkstančiai. Daugelis tiesiog pasidavė ir nesikėlė nuo žemės“.

Senovės šaltiniai byloja, kad Aleksandro kariuomenę sudarė daugiau nei penkiasdešimt tūkstančių karių. Nuostabą kelia šios kariuomenės žygis per galingąjį Hindukušo kalnyną (dabartinis Afganistanas). Tokių kalnų, pareikalavusių ne tik žmonių, bet ir daugybės arklių gyvybių, makedonų kariai nebuvo nė sapnavę.

Aleksandras vedė savo karius per dykumas ir neperžengiamus kalnus, kelyje sutiktus vietos gyventojus ir karingas gentis dažnai tiesiog išžudydavo, užgrobdavo ir sudegindavo neįveikiamas tvirtoves. Jei prireikdavo užimti gerai įtvirtintą miestą, jo inžinieriai dirbdavo išsijuosę daugelį mėnesių, kol iškirsdavo mišką ir sukonstruodavo tiltą per plačiausią upę. Atrodė, nėra miesto ar kariuomenės, galinčios pasipriešinti Aleksandro valiai. Jis ir pats įtikėjo, kad dievų valia jam lemta tapti pasaulio viešpačiu, ir visur kelyje jiems atnašavo aukas.

Kai tik įmanoma, autorius pateikia Aleksandro elgesį aiškinantį kontekstą, tačiau neteisina karvedžio. Priešingai, dažnai regime naujos imperijos valdovą girtą po mūšių (makedonai mėgo gausiai išgerti) ir smurtaujantį ne tik prieš taikiai pasiduodančius gyventojus, bet ir prieš savus.

Aleksandro paveikslas subalansuotas ir nešališkas: Aleksandras – genialus ir beatodairiškas karo strategas, tačiau jis ir brutalus tironas su visomis jam būdingomis ydomis. Tai jis pradėjo taikyti manipuliaciją ir propagandą kare, nužudė iškiliausius Makedonijos karo vadus, apkaltinęs sąmokslu, kad pašalintų varžovus. Jis manipuliavo savais kariais, kiek tik įstengė, ir jie, mirdami kelyje, sekė karvedį iki pat tuo metu žinomo pasaulio ribų.

Šiurpus epizodas – įspūdingo senovės miesto Persepolio (dabartinis Iranas), Persijos karalių rezidencijos, užėmimas: „Vos tik gavę leidimą plėšti, kareiviai ėmė nuožmiai siautėti Persepolio gatvėse ir surengė tokią laukinę godulio orgiją, kad jai sunku rasti atitikmenų istorijoje. <...>Keletas net nukirto rankas savo draugams, su kuriais ilgai kovojo vienose gretose, nes šie mėgino pasigrobti truputį daugiau turto.”

Didžiąją pasakojimo dalį sudaro mūšių aprašymai. Autorius  aiškiai ir glaustai išdėsto, kaip mūšiai buvo laimėti ir kodėl tai buvo svarbu. Aprašymai vaizdingi, apgaubti užburiančia ir įtraukiančia NUOTYKIŲ dvasia. Skaitytojas iš tiesų gauna supratimą apie tai, kokia žavinti ir KODĖL žavinti buvo Aleksandro Makedoniečio asmenybė.

Gausu detalių apie senovės kraštus, jų papročius, religijas. Keliaudami su Aleksandro kariuomene sutinkame vietos gentis, pavyzdžiui, nuo išorinio pasaulio atsiskyrusius  primityvius žuvų valgytojus, skurdžioje ir nederlingoje vietovėje net avis šeriančius džiovintomis žuvimis: „Aleksandras pastebėjo, kad jie nesikerpa nagų, bet ne dėl to, kad yra nevalyvi, o kad galėtų panaudoti savo nagus taip, kaip kiti žmonės naudoja geležinius įrankius, nes jie nemokėjo kalti metalinių ašmenų.”

Aleksandro vedami kariai nusigavo taip toli, kad pažįstami žvaigždynai pasislėpė už horizonto ir danguje sužibo naujos žvaigždės. Indijoje jie tapo pirmąja istorijoje Viduržemio jūros kariuomene, susidūrusia su koviniais drambliais mūšyje, o taip pat ir regėjusia banginius (jie „metė ginklus ir susispietė į krūvą, spėliodami, kokią staigmeną jiems parengė dievai.”). Atsidūrę Babilone, „kariai iš skurdžių Makedonijos kaimų jautėsi tarsi patekę į kitą pasaulį”. Pasaulis dar tebebuvo kupinas paslapčių ir mistikos…

Pasak autoriaus, be Aleksandro užkariavimų galinga graikų kultūra nebūtų taip plačiai išplitusi senovės pasaulyje, nesvarbu, kad jos sklaida tebuvo priemonė priversti kitas tautas paklusti jo valdžiai. Karvedys įkūrė daugybę Graikijos „salų“ Rytuose. Tai buvo ir karinės kolonijos, ir galingas graikiškos kultūros užtaisas: „Galima netgi labai pagrįstai teigti, kad be Makedonijos karaliaus užkariavimų krikščionybė būtų ir likusi vietinis reiškinys.“ Tik saujelė žmonių padarė tokią įtaką istorijai - štai kodėl Aleksandras daugelį žavi ir šiandien.

Tačiau kitiems jis – tiesiog „girtas, jaunas galvažudys“. „Net nūdienos Irano musulmonų kaimų procesijose  Aleksandras yra vienas iš blogųjų personažų ir pasirodo greta istorijos piktadarių<...>“. Senąją Persijos religiją praktikuojantiems zoroastrams jis yra „Aleksandras prakeiktasis, kuris sunaikino jų šventas knygas ir permerkė jų žemę krauju.”

Autoriaus požiūriu, Aleksandrą derėtų vertinti atsižvelgiant į jo gyvenamo laikmečio, tai yra, smurtinių laikų, kontekstą. Asmeniškai man šlovės per užkariavimą psichologija nėra priimtina, bet negali nesutikti su autoriumi, jog Aleksandras Makedonietis buvo „grynos žmogiškosios ambicijos įsikūnijimas su visais gerais ir blogais to padariniais.”

2016-12-27
 
Kita informacija
Recenzento
vertinimas:
Tema: Romanai
Leidykla: Tyto alba
Leidimo vieta: Vilnius
Leidimo metai: 2012
Vertėjas (-a): Vitalijus Šarkovas
Puslapių: 422
Kodas: 9789986169093
Daugiau informacijos »
 
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 0
 
Blogas komentaras Rodyti?
2017-02-23 10:05
Ziužiu
Pakankamai išsamiai atpasakotas knygos turinys. Persistengta skaitytojui atidengti kortas anksčiau laiko. Kai užtektų sudominti ar vos vos timpčioti smalsumą viena kita citata. O labai praverstų asmeninė recenzento nuomonė, patarimai, įžvalgos. Tiesiog refleksija.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Knygų recenzijos

Knygos - internetinis knygynas

Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą