Alefas

Pats metas prisipažinti – Coelho man nepatinka. Mane erzina jo pamokomas („aš žinau, kaip turi gyventi“) kalbėjimo tonas, primityvokas rašymo stilius ir jo knygų temos. Atrodo, kiek gi galima rašyti apie tą patį? Galima, pasirodo. „Alefas“ – tai jau keturioliktoji P. Coelho knyga lietuvių kalba.

Norėčiau pasakyti, kad „Alefas“ manęs neerzino. Tačiau tai netiesa. „Alefas“ erzino dvigubai. Dėl visų aukščiau išvardintų priežasčių. Ir dar dėl to, kad šio romano pagrindiniu veikėju tampa pats Paolo. Todėl, net jei iki šiol galėjau manyti, jog man nepriimtini jo veikėjai ar pasakojamos istorijos, dabar galiu pasakyti daugiau – man antipatiškas ir jis pats.

„Alefas“ – tai kelionė. Kelionė – tai bandymas susivokti, ištaisyti klaidas, susigrąžinti save. Po rašytoją apėmusios tikėjimo krizės, jis, gan spontaniškai, priima savo leidėjų iš įvairių pasaulio šalių kvietimus apsilankyti pas juos. Išmaišęs pusę pasaulio, Paulo atsiduria Maskvoje. Paskutiniu metu gan dažnai užtaikau ant knygų, deklaruojančių meilę Rusijai. Rusofilija, matyt, populiarėja Vakaruose. Coelho yra ne toks. Atrodo, jam apskritai mažai rūpi tai, kur jis šiuo metu yra. Kita vertus, jo kelionės tikslas nėra pasaulio pažinimas. Visi pasauliai, kuriuos jis siekia pažinti, yra jame.

„Esu Alefe – taške, kur viskas tuo pačiu metu yra vienoje ir toje pačioje vietoje.“

Nors ši knyga, kaip ir visuomet, yra apie dvasingumo paieškas, joje galima susipažinti su rašytojo (pridurkime – be galo žymaus rašytojo) kasdienybe. „Po pietų susitikau su knygų leidėjais, daviau keletą interviu“ – štai ir viskas. Susitikimai, interviu, spaudos konferencijos, priėmimai ir banketai neužsilieka šio rašytojo atmintyje. Visi gerbėjai jam yra „vieno veido“.

„Praėjus dešimčiai minučių įžengiu į savo kambarį. Jau buvau spėjęs pamiršti mane užkalbinusią merginą. Neprisimenu net jos vardo, ir, jei tektų ją sutikti dabar, kažin ar atpažinčiau. Bet kažkas joje privertė mane jaustis šiek tiek nepatogiai. Jos akyse vienu ir tuo pačiu metu aš įžvelgiau ir meilę, ir mirtį.“

Tai Hilalė. Jos nuotrauką (tiesa, retušuotą) galima rasti P. Coelho bloge. Kaip gi galima pamiršti veidą merginos, kurią mylėjai? Kaip galima pamiršti veidą merginos, kuri mylėjo tave?

Kaip galima pamiršti veidą merginos, kurią nužudei?

Tačiau iki šios tiesios dar laukia ilgas kelias. Ilga kelionė Transiberijos geležinkeliu.

Kas tie žmonės, kurie šiuo metu lipa į vagonus? Ką ši kelionė kiekvienam iš jų reiškia? Susitikimą su mylimu žmogumi, apsilankymą savo šeimoje, svajonės apie surastus turtus įgyvendinimą, pergalingą ar nesėkmingą grįžimą, atradimą, nuotykį, būtinybę pabėgti ar sutikti ką nors? Visi tie žmonės su minėtomis savo realiai įgyvendinamomis svajonėmis užima savo vietas vagone.

Ką Jums reiškia Alefas? Ko tikitės iš šios kelionės ir kur ji Jus nuves?

Knygos nugarėlėje rašoma, jog „Alefą“ reikia ne skaityti, o išgyventi. Tam, kad išgyventum, reikia tikėti savo vedliu. Coelho skaitymas – dvasinis išgyvenimas, skirtas ne tokiems skeptikams, kaip aš. Ir vis dėlto, nors neperkandau rašytojo minties, jog nėra praeities, dabarties ar ateities, o viskas vyksta „čia ir dabar“ – man patiko mintis apie žmones, su kuriais vis susiduriame – ankstesniame „čia ir dabar“ ir dabartyje. Tai skatina šiek tiek atidžiau pažvelgti į esančius šalia. Kas jie man buvo praeityje? Ką galėjau jiems padaryti? Gero ar blogo?

Bet... mane be galo erzino autoriaus/pagrindinio herojaus pozicija. Tarsi dvasiniai išgyvenimai būtų rezervuoti jam vienam. Jis trukdo Hilalei patekti į Alefą, nors tai padėtų atsakyti į ją kamuojančius klausimus, juokiasi iš kitų žmonių ritualų ir religinių praktikų. Jo arogancija liejasi per kraštus. Jis net nesusimąsto apie menkutę tikimybę, kad...yra tik žmogus, taigi gali klysti.

„Ne visada dvasinę pažangą lydi žmogiškoji išmintis“ – taria Coelho ir šįkart negaliu jam nepritarti. Galbūt ieškantys dvasinės pažangos šioje knygoje atras daug vertingų dalykų. Tik linkiu Jiems nenusivilti šio rašytojo žmogiškosiomis savybėmis.