Aklasis žudikas

Knyga savotiška turiniu, vaizdavimo metodu, įvykių pynimo peripetijomis, charakterių specifiškumu ir jų išdaigomis, vietos ir laiko komponavimu, rašymo stiliumi ir gal dar kuo.

Supažindinimas su knygos herojais ir pats veiksmas prasideda neįprastai – ne nuo herojų vaikystės, bet žydiškai – iš kito galo – nuo mirties. Paskui grįžtama atgal, suvedinėjami galai, po truputį ryškinama buvusio gyvenimo terpė, bandoma aiškinti kas ir kur turėtų ar turėjo būti, bet ne iki visiško atvertimo.

Turinys pinamas taip pat neįprastai: tikrovė – fantazija; žvelgiama kiekvieno knygos veikėjo akimis – močiutės, paauglės, verslininko, revoliucionieriaus; kartu ponuojamas skirtingas požiūris į pasaulio reiškinius – nuskaidrintas pragmatiška senuolės patirtimi (močiutė), plėšikiškais reikalavimais ir atviru cinizmu (Tomas), jaunatvišku potraukiu ir atsidavimu (Lora), verslininkišku išskaičiavimu (Ričardas) ir t.t.

Kintantis, visada su veikėjų charakteriais suderintas ir reiškinių vaizdavimo bei aprašinėjimo metodas. Nuostabiai žmoniškas, giliomis mintimis ir požiūriais apibendrintas, be galo nuoširdus ir mielas – Airisės; gilus, tiesmukas, intuityvus, bekompromisis (būdingas jaunystei) – Loros; talentingas, nuolat lūžtantis, vulgarus ir skeptiškas – kiršintojo ir revoliucionieriaus – Tomo; grįstas vien išskaičiavimu, nežmoniškas (kaip ir plėšiko revoliucionieriaus Tomo), egoistinis, miesčioniškas – Ričardo ir Vinfridės.

Knygoje vaizduojami įvykiai taip pat klijuojami ne vienoje plokštumoje – tai ir realusis pasaulis, kuriame gyvena knygos herojai; tai ir fantazijų pasaulis, kurį piešia savo kūryboje revoliucionierius Tomas. Tie pasauliai taip supinti, kai kuriais kampais taip susieti, kad rodosi neišskiriami, susidedantys iš tų pačių įvykių, kurie yra mūsų tikrajame pasaulyje. Tas fantastiškumas tik dar labiau paryškina vieną įsimintiną momentą – kiek toli galima nueiti realiajame pasaulyje, kai pradedi gyventi utopijomis ir bandai pagal jas tvarkyti žmonių realųjį pasaulį. Štai kuo ne stalinistinė – socialistinė visuomenė, kurią savo fantastiniuose apsakymuose sukūrė Tomas?: „Tam tikri gaivalai, labiausiai linkę į smurtą, iš anksto papirkti sukels riaušes. Toliau įvykiai klostysis pagal tradicinę schemą. Šventyklos šventikės bus uždarytos į kalėjimą, kaip bus pranešta, jų pačių saugumo dėlei, bet iš tikrųjų siekiant jas priversti pripažinti tariamą sąmokslininkų dvasinę valdžią. Karaliui ištikimi kilmingieji bus vietoje subadyti ietimis, jų vyriškos lyties atžalos taipgi išžudyti, idant vėliau būtų išvengta keršto, jų dukterys ištekintos už nugalėtųjų, įteisinant giminės turto nusavinimą, o jų išlepintos ir, be abejo, neištikimos žmonos atiduotos žemiems minios instinktams patenkinti. Kai tik šios žemės viešpačiai žlunga, didžiausias malonumas sumaišyti juos su purvais.“ (137 p.).

Rašytoja Atwood šiandieninio jaunimo problemas sudėjo į Loros, Emos, Sabrinos charakterius, kurie „normalaus“ žmogaus akimis vertinant yra labai atitrūkę nuo tikrovės, labai naivūs, patiklūs, lengvabūdžiai, plaukiantys pasroviui, visiškai nepriderinti prie tikrojo gyvenimo, kuriame švaistosi dešinieji, komunistuojantys utopistai, gerai viską apskaičiuojantys verslininkai, šiaip jau „protingai“ gyvenančios, užsispyrusiai savo tikslo siekiančios asmenybės. Tas atotrūkis, tarsi kokia gili kalnų praraja, kurios peršokti naivuoliams, patikliems, tiesmukai matantiems ir tik „teisingai“ besielgiantiems, nepavyksta knygoje ir apskritai niekada nepavyks. Jiems lemta žūti arba pabėgti iš tos visuomenės – virsti misionieriais, vienuoliais, piligrimais.

Varančioji knygos jėga (kylantis potraukis ją skaityti) – netikėti veiksmo posūkiai, nenuspėjami veikėjų poelgiai ir, be abejo, nepaprasti ir senatviškos patirties išradingumu žavintys minčių perlai, kuriuos kiekviename žingsnyje švaistyte švaisto pagrindinė knygos „dispečerė“ Airisė. Štai keletas jų: „...kai laikraštyje aptinki trumpą žinutę apie kitados garsius, žymius ar bent pažįstamus žmones, kuriuos jau laikei kadai mirusiais. Pasirodo, kad jie vis dar gyvi, smilksta susitraukę, nepastebimi, metų naštos prislėgti nelyginant kokie vabalai po akmeniu.“ (318 p.); šiuolaikinė muzika: „elektrinių smuikų kauksmas, nelaiminga meilė, geležinis širdies skausmo ritmas. Lėkštos kančios, bet vis dėlto kančios.“ (325 p.); vaizdas pro mašinos langą: „Paskiau atsivėrė lygūs laukai. Lyg laivo kovos bokštelis stirksojo siloso bokštas, pakelėje trys varnai kapojo snapais gauruotą kupstą – išdraskytą švilpiko dvėselieną. Tvoros, siloso bokštai, nedidelė banda peršlapusių karvių, tamsių kedrų giraitė, pelkės pakraštys, išpurtusios vasarinės liūnsargės, jau sklaidančios savo pūkus.“ (326 p); apie jaunystę: „Tas grožis natūralus, ir jo neįmanoma išsaugoti, tai ląstelių šviežumas, putlumas, toks nepelnytas ir laikinas, ir to niekas negali atkartoti. Vis dėlto nė viena jų tuo nesidžiaugė.“ (330 p.); „Direktorė buvo žilstelėjusi moteriškė, panaši į kabyklą,– kaulai ir oda, aptempta iš pažiūros šlapiu audiniu. ... Ji nervingai nusišypsojo atidengdama plačius pageltusius dantis, panašius į eilę grūdų pusiau apgraužtoje kukurūzų burbuolėje.“ (418 p.) ir t.t.

Reikia pripažinti, vertėjui V. V. Petrauskui gerai pavyko darbas, nes pasisekė netradiciškai perteikti rašytojos kalbos įvairovę, atskleisti įdomių ir šmaikščių nestandartinių palyginimų turinį.