Akimirkos

Artimiausia realybė poetui yra jis pats, jo likimas, iš jo sąmonės ir pasąmonės, iš jo emocinių impulsų besiveržiantys amžini klausimai, į kuriuos atsakyti dar niekam nepavyko, tačiau nė vienas kūrėjas jų neišvengė. Yra, žinoma, poetų, kurie reaguoja į sociumą, į žmonių bendruomenės gyvenimo aplinkybes, į istorinius įvykius. Tokių poetų kūryboje nesunku pastebėti konkretų laiką, pajusti bendrų aktualijų alsavimą.

Novelistė ir poetė Joana Danutė Žilaitytė priklauso pirmajam poetų tipui. Jos naujojo rinkinio "Akimirkos" minimalistiniai eilėraščiai priskirtini antlaikinei lyrikai. Tai labai trumpi eilėraščiai, dažnai tai – tik viena maksimaliai suspausta frazė. Kartais atrodo, kad net ne eilėraštis, o tik iš dialogo iškritusi replika: "Draugai melavo./ Tik tu, gėlele, kalbėjai tiesą…" (22). Štai ir visas eilėraštis. Būtų klaida, jei tas lyrines filosofines akimirkas išimtume iš konteksto. Reikia vertinti akimirkų visumą. Stulbinantis poetės atvirumas atperka ir tai, kas atrodo paviršutiniška, girdėta, jau žinoma, tradiciška. Kartojasi vienatvės, liūdesio, nerimo, skausmo ir baimės, nemeilės ir tuštybės motyvas. Dvasinis uždarumas apibūdina rinkinyje išreikštą pasaulio susvetimėjimą. Užsidarymas savyje yra priverstinis, likimo lemtas: "Kur eičiau/ iš savo kalėjimo?/ Į žolę pasižiūrėti" (53). Apie visa tai kalbama tyliai, be riksmo ir rankų laužymo. "Kodėl tiek kalba/ apie tylą triukšmingieji?.." (61). Akimirkas gaubia elegiškas šiurpas. Besi¬kartojantis mirties motyvas išreiškiamas kaip žmogaus buvimo žemėje realybė: "Nenoriu gyvent./ Bet mintis / apie mirtį/ irgi gyvenimas" (69). Dažni eleginiai ženklai, mirtį simbolizuojančios emblemos – krintantys sausi klevo lapeliai, balto paukščio tamsus šešėlis, paukščiai visi juodi, krintančios naktys, chrizantemos, violetinės smilgos – liudija aštriausią vidinį egzistencinį konfliktą.

Tylus ir kartu dramatiškas savojo gyvenimo suvokimas verčia mąstyti apie žmogaus egzistencijos prasmę ir vertę, nuolat klausti, kodėl žmonių gyvenime tiek žiaurumo, klastos, tiek nedaug gerumo ir švelnumo, kodėl žmogus pasmerktas vienatvei? Kodėl gėris be blogio negali egzistuoti, o švelnumas – be žiaurumo: "Mano Dieve!/ Atsakyk/ į vienišų/ žmonių šauksmą!" (79). Rinkinio moto galėtų būti kad ir ši akimirka:

Gal tu, angele,
pasakysi
buvimo paslaptį?
Tu, kuris
nepaklysti kančioj,
paguosk mane. (20)

Akimirkų struktūros pamatas – antinomijos, gamtos ir žmogaus egzistencijos nepanaikinami skirtumai. Gamta ramesnė, atlaidesnė ir stipresnė už žmogų. Gėlė, žolė yra tolerantiškos viena kitai: "Tik pažiūrėk -- / kaip švelniai / dilgėlė glaudžias / prie rožės" (54). Gamta nėra nei vieniša, nei liūdna. Kai žmogus sako "liūdnas vėjas", jis kalba tik apie save. Žmonių tolerancijos kitaip atrodančiam ar mąstančiam – labai maža: "Kiek melo, / pykčio, klastos. / Kokį sunkų / kryžių neša / mano tėvynė" (80). Kitaip negu žmogus, kiekviena žolė sugeba apsisaugoti, apsiginti nuo negandų: "Vėjas. / Rožė savy / pasislėpė. / Kur / pasislėpti man?" (83). Mirties baimė jai nepažįstama. Antinomijas poetė išreiškia ne vien linijiniu mąstymu. Parodo egzistencijos paradoksus. Be žiaurumo nesuvoksi švelnumo prasmės: "Šiurkščios / laiko rankos / švelniai glosto /mūsų pamažu / gęstančias širdis" (63); "Drumsčia / mano ramybę / tavo švelnus / žiaurumas" (80). Rinkinio dvasia – dramatiška: "Visur tyko mirtis, / linksma ir žiauri" (84). Akimirkų kūrėjo klausimai – tarsi klausimai žmogaus, atsisveikinančio su žemės gyvenimu ir klausiančio, kokia yra žmogaus buvimo prasmė ir pateisinimas. Koks yra gražus, idiliškas ir kartu žiaurus, negailestingas laiko ir žmonių pasaulis. Poetė kartkartėmis primena biblinį posakį: "Iš dulkės atsiradęs – į dulkę pavirsi"; "Eidami į dulkes / paliekam pavasarius, /gėles, debesis, / prisiminimus. / Paliekam vieni kitus. / Eidami į dulkes" (28).

Poetė tarsi negalvoja apie žanro apibrėžtumą ar žodyno įvairovę, jo spalvas ar niuansus. Užfiksuotos akimirkos primena smulkiuosius žanrus – nuo aforizmo iki epitafijos. O kartais ir užrašus mokinių albumėliuose. Žodynas – tradicinis, universalus, gerai visiems suprantamas. Kartais atrodo, kad poetinio mąstymo paprastumas yra specialus, galvojant apie šių dienų poezijos formų sudėtingumą, avangardinės lyrikos eksperimentus. Tarsi norima atkurti pusiausvyrą. D.Žilaitytė siekia, kaip man atrodo, kalbėti kiek galima paprasčiau ir suprantamiau. Tačiau ji neapsaugota nuo sentimentalaus stiliaus įtakos: "Nuvyto žolė. / Byra ant jos / sausi klevo lapeliai" (25). Neapsaugota ir nuo banalių, tiesmukų tiesų konstatavimo, nieko nepasakančių frazių kartojimo, moralinių idealų deklaravimo: "Gelsvi klevai / bijo tik smarkaus / spalio lietaus..." (81). Suprantama, turint galvoje rinkinio visumą, galima ir pacituotoje frazėje įžvelgti tam tikrą potekstinį niuansą. Neišvengiamai artėjant mirčiai (mirties motyvas ypač ryškus rinkinyje), aplinkos negailestingumas, žiaurumas ypač žeidžia.

Poetės siekimas – perteikti minties ar emocinių išgyvenimų niuansus. Tai niuansuotas, subtilus kalbėjimas. Kalbėjimas pustoniais. Lengva skaityti. Jokios įtampos, viskas pernelyg aišku. Betgi minimalizmas ir paprastumas reikalauja nepaprastos minties ir jausmo koncentracijos, potekstės gelmės. Tačiau dalis akimirkų neturi nei estetinės aureolės, nei minėtos gelmės. Atranka turėjo būti ryžtinga ir negailestinga. Kai kurios užfiksuotos išgyvenimų akimirkos – tikrai perteklinės, pavyzdžiui: "Vienišas didžiulis / pasaulis. Ir – visada susirūpinęs" (28).

Lyginant su šių dienų lietuvių profesionalios poezijos formomis, D.Žilaitytės rinkinys "Akimirkos" yra tarsi "balta varna". Ji pasirinko tradicinį kelią: liūdnos nuotaikos intonacijas, eleginius tonus, mirties, atsisveikinimo motyvą. Ir visa tai išreiškė su filosofine ramybe, tylia rezignacija. Bet be pesimizmo ar nevilties. Gal kiek ir glumina tekstų paprastumas ir atvirumas, tačiau rinkinio estetinis apiforminimas palieka malonų įspūdį: pirmarūšis popierius, spalvotos reprodukcijos, plati tekstų išdėstymo erdvė.