Knygos
Romanai (1924)
Poezija (620)
Pjesės (34)
Vaikams (140)
Kitos (904)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 18 (4)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Twitter





Akimirkos

Prieš pradėdamas kalbėti apie pagautas ir sustabdytas „Akimirkų“ poetines akimirkas, norėčiau kelis žodžius pasakyti apie priešpaskutinę Joanos Danutės Žilaitytės knygą „Rožės paklausk“, išėjusią 2003 metais, – knygą išleido leidykla „Žuvėdra“, paremta Lietuvos Respublikos kultūros ir sporto rėmimo fondo bei Elenos ir Juozo Kojelių.

Poetė ir novelistė Joana Danutė Žilaitytė yra parašiusi puikių eilėraščių, ypač paskelbtų rinkinyje „Tyliu tavo tyla“, eilėraščių, vertų Federico Garcķjos Lorcos plunksnos, sakytum, tai būtų geri vertimai – tokios giminingos tų eilėraščių intonacijos, struktūros bei komponavimo principai. Tokių eilėraščių yra ir knygoje „Rožės paklausk“: „Vasara./Kvepia medus ir gėlės“ (p. 185), „Žalioje pievoje/raudonos aguonos“ (p. 188), „Žiūri aklas vaikas/į žydinčias alyvas“ (p. 195), „Baltoj mėnesienoj/paukščiai gieda“ (p. 245). „Rožės paklausk“ – knyga, kurią sukūrė subtili novelistė, taupaus miniatiūrų žodžio meistrė, poetė ir, mano galva, talentinga dailininkė. Manding, niekas neužginčys, kad knygos viršelio iliustracija – nepaprastai gyva, aštri ir gyvastinga.

Pasakyti, kad novelistė Joana Danutė Žilaitytė – subtiliai niuansuoto, spalvingo psichologizmo šalininkė ir atstovė, reiškia pasakyti teisybę, bet ne visą. Ši trapios ir gležnos prigimties moteris yra išsaugojusi visą pokario atminimo tragizmą, išreiškiamą tiksliais ir taupiais žodžiais. Pokario tragizmą aukštos prabos poetine kalba yra užfiksavęs ir išreiškęs tik poetas Jonas Juškaitis bei prozininkai Romualdas Granauskas, Eugenijus Ignatavičius, Saulius Šaltenis…

Tiesa, knygos „Rožės paklausk“ keliuose eilėraščiuose poetė yra priėjusi pavojingo abejingumo ir rezignacijos ribas, kadangi toliau jau nebėr kur eiti: „Nei džiaugsmo,/nei skausmo.//Ar tai gyvenimas?//Abejinga vėjui,/lietui, žolei,/gėlei,vaivorykštei./Abejinga sau.//Nežinau, jau nežinau,/ ar tai gyvenimas“ (p. 234), arba „Nei ateities,/nei vilčių, nei džiaugsmo./Nežinau,/ar nakty gyvenu,/ar virš jos“ (p. 243). Turiu dar vieną priekaištą, nežinau, kam skirtą – ar vertėjai, ar leidėjams. Reikia pripažinti, kad, sprendžiant iš vertimų, knygoje minimi poetai – japonų poezijos klasikai. Bet ar nebūtų pravertusios nors trumpos žinutės, kada, kur, kaip jie gyveno ir kūrė, kaip poetė – vertėja juos atrado… O juk pasitarti buvo su kuo – Jonas Juškaitis, poetės vyras, ruošdamas poezijos vertimų knygą, yra atlikęs didžiai naudingą darbą, paruošęs trumpas, bet iškalbingas ir informatyvias pastabas, pateiktas knygos pabaigoje…

Ir dar. Mano nuomone, knygos „Rožės paklausk“ korektorius Alijušas Grėbliūnas už korektūrinį baisiai nekorektišką knygos sudarkymą yra vertas ne priekaištų, bet pelnyto botago!

Dėl aukščiau minėtų rezignacinių nuotaikų, turiu pripažinti, naują Joanos Danutės Žilaitytės knygą pradėjau skaityti su nerimu. Juk prabėgo taip mažai laiko nuo „Rožės paklausk“ pasirodymo!

Bet mano nerimas nepasiteisino. Sakytum, poetė sukaupė ir sukoncentravo visas savo geriausias kūrybines galias, visą vaizduotę ir atmintį, kad pateisintų knygos paskyrimą: „Skiriu/savo brolio Jono,/už Lietuvos laisvę/penkiolika metų/iškentėjusio gulage,/šviesiam atminimui“, – „Ne vėjai/tavo gyvybę/užpūtė.//Ne lagerių/rūstis.//Klastinga priešo/ranka/jau laisvoj/tavo taip/numylė toj tėvynėj“ (p.  106).

Poetė ištikima savo temoms, poetikai, įvaizdžiams, kurie jokiais būdais nesikartoja, bet iš naujo sužėri visomis spalvomis: „Visada/tu many,/partizano šventoji/ širdie“ (p. 27), „Mėnesienoj/meldėsi brolis./Nuolanki/jo širdis spindėjo kaip/mėnesiena“ (p. 23). J.D.Žilaitytė sugrįžta į prarastąjį vaikystės rojų: „Toj šaly žydėjo gėlės/ir angelai./ Toj šaly –/prarastam rojui –/vaikystėj“ (p. 8), uždeda pelnytą karūną savo Motinai: „Atėjo sapne/mirusi motina/su violetine karūna/ant smėlio/spalvos plaukų./Apsivilkusi puošnia/smėlio suknia./ Nusišypsojo./Džiaugsmingai/ištiesiu rankas./Tik smėlis…“ (p. 88). Su Motinos rankomis – graudžiai šviesi, skausmingai optimistiška pati mirtis: „Ant mano sapnų/motinos rankos.//Ant mano akių/mirties rankos.//Būkit palaimintos!“ (p. 30). Mirties akivaizdoje poetė paslaptingai nuskaidrėja: „Eina mirtis,/labai linksma,/su gėlėm rankose…“ (p. 33), kapinės, amžinojo poilsio vieta, dvelkia gyvybe: „Kapinių sniegas kitoks./ Jis slepia/paslaptingą gyvybę…“ (p. 32).

Knygoje yra du poetės portretai, tiksliau, portretas ant knygos viršelio, nutapytas dailininko Kazimiero Tutkaus (1921–1992), bei pačios Joanos Danutės žodinis autoportretas: „Ta gėlė/buvo panaši/į mano kraują –/šviesi, rami,/neklastinga“ (p. 18). Joana Danutė – tvirtai tikintis žmogus, tas tikėjimas padėjo ištverti juodžiausias gyvenimo akimirkas, niekšingas išdavystes, padėjo neprarasti pasitikėjimo žmonėmis, Dievo Motina, kuriai poetė yra sukūrusi paprastų ir gražių maldų. Iš naujo išgyvenamas ir įprasminamas žodžiais Kristaus aukos slėpinys: „Kristus/visada prikaltas –/prie kryžiaus/ir prie mūsų/nuodėmių“ (p. 38). „Nesigėdykim/ savo ašarų./Jas Kristus/išaukštino“, – 40 puslapyje ragina mus poetė.

Galima pasakyti, kad Joanos Danutės Žilaitytės poezijos knyga „Akimirkos“ yra savotiškai pavyzdinė – šitaip galima ir reikia leisti poezijos knygas. Gero žodžio nusipelno dailininko Algirdo Petrulio dailės kūriniai, puikiai derantys prie eilėraščių nuotaikos, savotiškai ją praturtinantys. Pagyrimo nusipelno leidykla „Homo liber“ už pagarbų požiūrį į poetę ir profesionalumą.

Ir dar. Mano nuomone, poetė Joana Danutė Žilaitytė, rašanti eilėraščius visu savo gyvenimu ir lemtimi, yra nusipelniusi geriausių savo eilėraščių rinktinės.
Juozas Mečkauskas-Meškela
2005-05-18
 
Kita informacija
Tema: Poezija
Leidykla: Homo liber
Leidimo vieta: Vilnius
Leidimo metai: 2005
Puslapių: 108
Kodas: ISBN 9955-449-81-0
Daugiau informacijos »
Kitos knygos recenzijos
 
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 1 Kas ir kaip?
 
Knygų recenzijos

Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą