Knygos
Romanai (1924)
Poezija (621)
Pjesės (34)
Vaikams (140)
Kitos (905)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 16 (2)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Twitter





Akibrokštas

Akibrokštas Ar kada pagalvojote, kiek pasaulyje yra knygų? Ar susimąstėte,  kiek jų su lig kiekviena diena išvysta šį platųjį pasaulį ir it tekančios saulės spinduliai paliečia mūsų godžias sielas ir akis? Ar būtų įmanoma, skaitymui paaukojus visą savo gyvenimą, jas visas perskaityti? Neįmanoma. Užtektų apsiriboti tik geromis knygomis, bet misija „Perskaityti  visas geras pasaulio knygas“ vis vien taptų neįmanoma. Tai gal rašoma per daug? O ar galima nerašyti, jei negali nerašyti? Deja, šiandieniniame pasaulyje didėja skaičius tokių, kurie, velniai žino ko vedami, imasi plunksnos. Toli ieškoti nereikia, turiu omeny, kam žvalgytis po platųjį pasaulį, jei ir Lietuvoje nemaža visokio plauko rašytojėlių. Juokingiausia, kai žmonėms iš kažkur gimsta unikalios mintys, kad jie gali viską vienu metu. Na, pavyzdžiui, vaidinti (gerai, ir ne bet kaip!), dainuoti (taip, kad tik išsiųskit į Euroviziją, va tada tai pamatysit!), rašyti (palaukit porą metelių ir pavydėsit man Nobelio premijos!). Kas tai? Puikiai žinom, kad barbių šimtadarbių laikai klesti, bet ar nereikėtų prisiminti liaudies išminties, kad devyni amatai – dešimtas badas. M? O tokių liaudies išmintį ignoruojančių personų kur tik pasisuksi ten rasi. O aš išsirinkau štai šią moteriškaitę.

Pirmiausia, R. Lukoševičiūtė puikiai pažįstama Lietuvos plačiajai visuomenei, kaip VRS kameros vedėja, antra – kaip dainininkė (apie jos talentą dainuoti lai sprendžia profesionalai, nes mano nuomonė šiuo klausimu būtų labai subjektyvi). Na, o šiais metais ši barbė šimtadarbė visus nustebino savo sugebėjimu rašyti. (gal savo „šedevrą“ reikėjo palikti stalčiuje?) „Akibrokštas“ – humoreskų rinkinys, kurio debiutui dainininkė ruošėsi ilgai (atleiskit, liežuvis neapsiverčia jos vadinti rašytoja). „Tai septynerių metų darbo rezultatas, pagrįstas kokybe, o ne kiekybe...“ rašo Rūta, bet aš  šiam jos teiginiui drįsčiau paprieštarauti. Skaitydama šią jos knygą, susidariau visiškai priešingą nuomonę. Knyga trenkia pigiu odekolonu, kurio negailėdamas ant savęs šliūkšteli nedidelės firmos darbuotojas vienoje iš  humoreskų. 

Humoreskų tematika įvairi: darbas („Angelo sargo atostogos“,  „SMS romanas“), šeima („Televizorius“‚ „Draudimas“, „Idilė“), vyrai – pradedant „Juo“, baigiant Zenono trilogija. Dainininkė ieško ir įdomesnių temų, pavyzdžiui, pasirenka tam tikros specialybės atstovus („Kirpėjas“, „Menininkas“) arba jos dėmesį patraukia tam tikri daiktai – mobilusis telefonas („Mobilūs žmonės“), botagėlis („Botagėlis“). Humoreskos „Senis ir auksinė žuvelė“, „Pasaka apie bjaurųjį ančiuką“ parašytos panaudojus žinomų pasakų pagrindines mintis, jas šiek tiek paskaninus šiuolaikiškumo prieskoniais. Paliesta ir gėjų tema („SMS Romanas“). Tik kyla klausimas, ar todėl paliesta, kad tų žydrųjų vaikinų pastaraisiais metais vis daugėja po mūsų žydrąja padange, ar todėl, kad tai neatsiejama nuo šiuolaikiško mąstymo:  „Nevalia jų ignoruoti!“. Ech, tas nepaprastumo troškimas, tik deja, tai jau nebe naujovė šiandieninėje literatūroje.

Ir vis dėlto, reikia talento, kad apie paprastus dalykus paprastai kalbant išeitų kažkas nepaprasto. Šito autorei pritrūko. Tas paprastumas tampa „nuvalkiotas“. Visiems žinomos metaforos „ ...skrandis gros maršą...“ (33), „ ...žuvelė tylėjo, tarsi būtų į burną vandens prisisėmus.“ (50) ir t.t., primena jausmą, kai persivalgai saldumynų, nuo kurių ima pykinti. Šleikščiai saldu. Bet ne tik metaforos demonstruoja savo kičinius veidus humoreskose. Darosi visai nebeįdomu, kai perskaitęs trečdalį humoreskos supranti, kur šuo pakastas. Humoreskoje „Ne tas“ greitai perkandi, kad pas brangiąją kalbančiąją atvyko tikrai ne laukiamas Domas, o kitas vaikinas (39). Arba sakinys „Atmosfera panašėjo veikiau į laidotuves, o ne į vestuves...“ iškart leidžia skaitytojui suprasti, kad operatorius Jonas tikrai ne ten pateikė („Operatorius Jonas“) (70). Ypač trikdo logiškumo trūkumas. Kai kurie „išsireiškimai“ duoda it kūju per galvą: „Gerai žinojau, kad Alius – mano vaikinas.“ (14), „Pasirodo vairuodamas nuosavą automobilį, dažniausiai žiūri į priekį“ (61), ir dar vienas „perliukas“ – „Susirinkę visi Zinaidos vaikai ir anūkai svaiginosi alkoholiu <...> Anūkus reikėjo išleisti į mokyklą...“ (66-67). Čia tikriausiai komentarai nebūtini. Gal toks rašytojos sumanymas? Gal tai ir yra ta vinis ant kurios turėtų „pasimauti“ skaitytojas? Man tai stačiai nelogiška ir nejuokinga.

Vertėtų atkreipti dėmesį ir  į nelogišką skyrybą. Kūrinių personažų ar pasakotojų mintys skiriamos kaip tiesioginė kalba. Tai klaidina skaitytoją. Tokių pavyzdžių knygoje pilna (17, 19, 27, 39 ir t.t.) ir, mano nuomone, tai labai neteisinga, nes skaitydamas nesupranti, kur kas kalba ir ar tai pasakė garsiai, ar pagalvojo. Pavyzdžiui,

„– Aprengėme ją baltai, kad jūs žinotumėt, kaip jai tinka! – toliau tęsė teta.
  – Nors jaunoji baltais drabužiais, – toptelėjo Jonui, klusniai sekančiam paskui tetą.“ (71)

Mokyklinės klaidos, drįsčiau pastebėti. Susidaro įspūdis, kad R. Lukoševičiūtė per lietuvių kalbos pamokas varnas skaičiavo. Ir nors aš per lietuvių kalbos pamokas taip nesielgiau, puikiai pamenu paraštėse st trumpinį ir raudonu tušiniu nubrėžtas bangeles po savo kilometriniais sakiniais, kuriuos sukurdavau rašydama rašinius. Niekaip nesuprasdavau, kur slypi tas jų blogis. Perskaičius dar kartą suprasdavau, kad jie nesuprantami. Stilius – didžiausia ir baisiausia pabaisa, kuri lydėjo mokykloje, įsijautus į rašytojo vaidmenį. Tikri rašytojai juk turi redaktorius. Tik ar vertas redaktorius redaktoriaus vardo jei palieka tokias klaidas: „Jei būčiau buvusi viena, susiimčiau ir nebūčiau išskydusi.“ (60), „Taip jau sutapo, kad pagyvenusi moteris karste turėjo švęsti savo vestuves, nes širdis neatlaikė – infarktas...“,  „Tikriausiai, jei būčiau pasimetus, jie mano dingimą būtų pastebėję namuose – neradę apsipylusios ašaromis vonioje ar besipjaustančios venų tualete, nes matydama tokias aistras nejučia imi galvoti, jog tavęs tikrai niekas taip karštai nėra mylėjęs.“ (101). O gal tai dar vienas R. Lukoševičiūtės bandymas prajuokinti? Na, juokiesi, nes nieko nesupranti. Ar gali būti juokinga protingam skaitytojui, kai juokiamasi iš jo? O gal taip tikrinamas jo pastabumas ir supratingumas? Kvaila, vėl drįsčiau pastebėti.

Ir jei būtų galima atleisti už visas tas aukščiau minėtas klaidas, įsivaizduojant, kad taip kuriamas savitas stilius, tai už elementariąsias rašybos – atleidimo tikrai neverta laukti. Atrodo, kad per lietuvių kalbos pamokas miegojo ne tik autorė, bet ir jos redaktorė. Štai keletas akis rėžiančių klaidų: „ ... suvalgyti jo žavios juodaplaukės partnerės sumuštinį su ikra...“ (33) arba „Kai nori gali visko pasiekti!“ (36), arba „Eidama visą laiką kartojau, kad aš tikrai galiu tą padaryti...“ (62), ir „Na, badas mums į akis dar nežiūrėjo, todėl skųstis iš tiesų neturime ko.“ (77), ir „Šaltis taip gėlė kaulus, kad norėjosi staugti, tačiau jau žinojau, kuris mikroautobusas man nepakeliui.“, ir t.t. Kaip ten patarlėje sakoma: devynis kartus pamatuok, dešimtą kirpk, t.y. devynis kartus perskaityk, ką parašei, dešimtą spausdink? O ta liaudies išmintis tikrai praverstų, jei ją reikiamu laiku ir reikiamoj vietoj prisimintume.

Ir žinote, kas apmaudžiausia? Kai iš savo studentiškos stipendijos perki knyga už 20 Lt, tikiesi iš jos pasisemti nors gurkšnį to gero, kuris bent truputį palytėtų tavo sielos kraštus. Netikėtai prisimeni protingą sakinį, kurį teko išgirsti iš vieno animacinio filmo herojaus lūpų: „Ir šlykščiausiame moliuske slypi perlas“. „Akibrokšte“ taip pat ieškojau to perliuko, ir nors jis labai mažytis, bet vis dėlto yra. Labai įdomi ir kažkuo ypatinga humoreska „Sėkmingi rinkimai“. Naujos partijos rinkiminis planas ir porinkiminės programos įgyvendinimas sukasi apie vieną visiems populiarią ir neišvengiamai kasdienišką temą – seksą. Kai šių dienų laikraščiai ir televizija, jau nekalbant apie pačius mus, tik ir afišuoja apie kaip, kur ir su kuo kas pasimylėjo, ima žavėti autorės mintis, kodėl neįkūrus partijos, kuri leistų mėnesinį žurnalą „Seksas Lietuvoje“, kuri nemokamai parduotuvėse ir prekybos centruose dalintų sargius, kurios iniciatyva būtų organizuojamos „Mokyklose – privalomos lytinio švietimo pamokos. Kursas išplėstinis, o ne vienos ar kelių valandų užsiėmimai per mokslo metus.“ (75) Gal Lietuvoje sumažėtų penkiolikmečių mamų, o nelaimingose šeimose dingtų visos problemos, juk naujoji „sexpartija“ šeimoms ir poroms kartą per mėnesį teiktų nemokamas seksologo paslaugas. Nelaimingi ir pikti žmonės būna tada, kai yra alkani ir nepasimylėję, juk visi puikiai prisimename Romos laikų šūkį „Duonos ir žaidimų“, o kaip jie „žaisdavo“ nesunku pasitelkus fantaziją įsivaizduoti. Juk visam pasauly romėnai išgarsėjo kaip didžiausi pasileidėliai. Va štai čia autorė puikiai susivokia, ko reikia žmogui iki pilnos laimės, ir nesvarbu, kad ta jos mintis susupta it kūdikis į ironijos ir komizmo vystyklus.

Knygoje teko kruopščiai paieškoti kitų gerų vietų. Deja, jų nedaug. Vieta, kuri privertė šyptelti slepiasi  „Atminties duobėse“. Susitikusi su dešimtmetį nematytu draugu Ji bando prisimint jo vardą. Vardų litanija, kuri kaip potvynis užlieja Jos mintis juokinga: „Gal jis koks Jonas? O gal Antanas? Tomas, Filadelfijus, Ramūnas, Gintaras, Aidas, Vaidas, Jėzus... Marija, ir visi Šventieji! “ (16). Pabandęs atsistoti į Jos vietą, puikiai supranti, kaip nejuokinga atsidurti tokioje keblioje situacijoje. Dar vienas sakinys vertas perliuko vardo skamba taip: „MARTYNAS – pagrindinis herojus, netyčia prigėręs tuščiame šulinyje (jis buvo įsitikinęs, kad vandens yra, o itin laki vaizduotė jį paskandino)“ (41). „Tačiau močiutė gerai žinojo, jog vieno nuodėmingo dalyko gyvenime ji nėra išbandžiusi: jos niekas nėra mušęs... botagėliu.“ (83) – štai kokios mintys aplanko besirengiančią pas Dievulį seną močiutę humoreskoje „Botagėlis“. O tos pačios humoreskos paskutinis sakinys pribloškia: „Senolė mirė, patyrusi geriausią savo gyvenimo orgazmą.“ (85). Tik nenorom iškyla klausimas: ar močiutę taip sujaudino botago smūgiai, ar  kaimynės altruizmas jos atžvilgiu. Ir ar tik nereiktų čia vėl įžvelgti tos kitos orientacijos? M?

Apskritai, narstant R. Lukoševičiūtės debiutą po kaulelį, atsiveria ta neišvengiamoji žmogaus seksualinė pusė. Ne viena humoreska tiesiogiai ar nevisai tiesiogiai susijusi su seksu. Tai gėjiškumo pėdsakai („SMS romanas“), tai lesbietiškumo žiedai („Botagėlis“), tai laukiniai „gyvuliukiški“ santykiai tarp vyro ir moters, kuriems terūpi patenkinti savo instinktyvųjį pradą („Ne tas“, „Trečia“). Kažkaip viskas nužeminta ir nudvasinta. Ir tikrai nemanau, kad tai juokinga. Per paprasta ir tuo pat per saldu, nes apie tai daug rašyta, daug matyta ir daug girdėta. Žodžiu,  tampa panašu į vyriškas mėnesį už lovos dūlančias neskalbtas kojines. Fu... 

Tačiau ne viskas čia taip negera, dvokia ar per saldu. „Pasaka apie bjaurųjį ančiuką“ – geriausia knygos humoreska. Ironija ir komizmas it siūlų kamuolys vyniojamas apie skaudžią realybę. Kiek daug moterų pasaulyje, Lietuvoje, kurios pamiršusios save, aukoja viską dėl šeimos, vyro, vaikų, nieko negaudamos atgal. Jos lieka vienišos, nesuprastos, negražios ir nemylimos. Juk kiekvienai moteriai reikia dėmesio, atjautos, švelnumo. Humoreskos pabaigoje iškeliamas klausimas-teiginys, kad svarbiausia pasitikėjimas savimi. Bet...

Grįžtant prie Rūtos debiuto, reiktų pastebėti, kad autorė, tikriausiai, susigundė savo pačios mintimi apie pasitikėjimą, bet pamiršo esminį dalyką, kad kartais aklas pasitikėjimas pražudo. Mano nuomone, „Akibrokštas“ – labai nevykęs bandymas reikšti pasitikėjimą savimi. Knyga labai silpna, tiek siužeto, tiek stilistikos, tiek stiliaus, tiek savitumo atžvilgiu. O skaitytojams norėčiau pacituoti G. Beresnevičius knygoje „Vilkų saulutė“ parašytą aukso vertės sakinį: „ ...jei galite nerašyti esė, nerašykite, nes tai nebūtina; esė verčiau skaityti.“ Ši mintis tinka kalbant ne tik apie esė, bet  ir apie bet kurį kitą literatūros žanrą. Kam rašyti bet ką, jei gali nerašyti nieko? Kartais savo ilgų metų „darbą” geriau verta palikti stalčiuje, nei išleisti į plačiąją visuomenę. Kam šiurpinti žmones savo „dievišku” talentu? Aišku, kai turi pinigų viskas įmanoma, tik ar už juos įmanoma nusipirkti šlovę ir pripažinimą? Tai jau kitas klausimas. A, tiesa, mano stalčiuje guli šūsnis eilėraščių. Gal yra norinčių juos išspausdinti? Pelną dalinsimės per pusę.
2006-01-24
 
Kita informacija
Recenzento
vertinimas:
Tema: Smulkioji proza
Leidykla: Vaga
Leidimo vieta: Vilnius
Leidimo metai: 2005
Puslapių: 110
Kodas: ISBN 5-415-01803-4
Daugiau informacijos »
 
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 11 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2006-01-30 21:25
Prozerpina
taip ir maniau, kad nieko gero nesulauksi iš tų pop žvaigždžių. ar tik ne Rūtai prastai sekės su žurnalistikos magistru ar kuo ten? nu žodžiu. o recenzija tai nebloga, tik gal kiek per daug smulkmeniška, išsiplėsta ir kaip kažkas jau minėjo, nukrypta į asmeniškumus. 3
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2006-01-25 01:55
Mahila
vien viršelis atbaido. Knyga su CD? Hmm..
Recenzija man patiko.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2006-01-25 01:17
Erškėčių paukštė
Recenzijos neperkaičiau nė pusės . Užteko kelių sakinių, kad suprasčiau kas tai per knyga . Šį kartą pasikloviau viršeliu ir knygos turinio kažkaip sužinot net nemėginau . O ir neveltui ;)
Nepatinka man ta Lukoševičiūtė..
O dėl recenzijos.. Na nerašyk kitą kartą tiek daug.. :] Pvz man užteko pirmų 5 pastraipų.. Recenzija[kiek paskaičiau] nebloga :]
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2006-01-24 18:13
2_in_1
nebloga ta recenzija, tik per daug istesta ir per daug nukrypta i asmeniskumus...
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2006-01-24 18:05
švelni mo
Vertėtų atkreipti dėmesį ir  į nelogišką skyrybą, - ši pastaba tiktų ir pačiai recenzijai, tik skyryba čia ne nelogiška, bet (daug kur) tiesiog bloga.
Knyga labai silpna, <...> tiek stilistikos, tiek stiliaus[i]... - o čia, kaip pasakytų recenzentė, dar vienas perliukas :)
šiaip recenzija nėra bloga, bet ir prie gerųjų jos nepriskirčiau. kodėl? per daug cituojama: vienas teiginys pagrindžiamas trijomis ar daugiau citatomis; dažnai nuo pagrindine turėjusios būti temas - pačios knygos - nukrypstama į gan asmenišką pačios autorės "nagrinėjimą".
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2006-01-24 15:44
Inconsolable Longing
Recenzija puiki,o knygos perskaityti noro kaip nebuvo,taip jis ir neatsirado.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2006-01-24 09:21
Rocco ir jo broliai
Recenzija man labai patiko. Taikliai ir aiškiai viskas pasakyta, bet tik su vienu teiginiu nenoriu sutikti, kam rašyti tik į stalčių. juk ne visada niekalų prirašai.  :)
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Knygų recenzijos

Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą