Ačiū, gyvenu gerai

Įdomu. Apie lietuvių literatūrą patys tautiečiai visad gan įvairiai atsiliepė. Apie senųjų, jau visiems žinomų rašytojų darbus atsiliepiama gerai. Ne liaupsinama, bet ir nesutrinama į skutus. Dažniausiai.

Kai knygą parašo jaunas, vos mokyklą baigęs, o gal dar netgi tiek gyvenime nepasiekęs žmogelis, va tada jau smagiau. Tuomet leidykla knygą reklamuoja ypatingai pabrėždama autoriaus jauną amžių. Kritikai taipogi jį pabrėžia, deja, dažniausiai tam, kad potekstėje (o gal net ir tiesiogiai) perskaitytum, jog tokiems pypliams dar per anksti knygas rašyti.

Na taip, yra kažkas pasakęs, kad, norint parašyti gerą knygą, reikia turėti gyvenimiškos patirties. Vien fantazijos neužtenka. Gerai knygai.

Aišku, talentų pasitaiko. Pasitaiko net tokių, kurie nenuvilia ir antruoju bandymu. Po to jie vadinami genijais ir gauna Nobelio literatūros premijas. Po kokių dvidešimties metų.

Šie išskirtinio talento individai, matyt, daug matė per savo trumpą gyvenimą (remiantis aukščiau minėta teorija), o gal tiesiog yra labai išsilavinę. Bet kokiu atveju, pagirtina.

Tačiau manau, jog nesuklysiu pasakiusi, kad kiekvienas rašo apie tai, kas jam tuo metu yra aktualu. Ir, savaime aišku, bėgant metams šie interesai keičiasi. Kai esi keturiolikos, rūpi kuo greičiau užaugti. Kai esi aštuoniolikos, ieškai būdų užkariauti pasaulį. Ar bent jau bandai rasti savo vietą po saulę. Kaip būna po to nežinau, man dar kol kas „-niolika“.

Justinos Stučinskaitės knygoje „Ačiū, gyvenu gerai“ aprašytas tas sunkus širdies žaizdų gijimo laikotarpis, kurį, manau, dauguma gerai žino. Tą pirmąją meilę. O kokia ji būna? Dar šiek tiek vaikiška, visiškai nauja,  dar tyra. Pirmieji bučiniai, pirmieji kartai ir romantika saulėlydžio fone. Na, kažkas tokio panašaus. Nebent ta pirmoji meilė būna be atsako. Tuomet visi tie džiugesiukai praleidžiami ir iškart puolama į skausmo jūrą. Būna ir taip.

Kaip jau minėjau, nežinau, kaip viskas atrodo, kai įpusėji trečią dešimtį, nežinau, nė kaip pasikeičia pasaulis į ją įžengus, bet tuomet jau turi sukaupęs tos gyvenimiškos patirties ir gal net atsiranda pirmosios raukšlės. Tad galbūt kaip tik todėl tai, kas aprašoma Justinos knygoje, yra labai pažįstama. Na taip, ir šiuo metu truputėlį daugiau nei tik „šiek tiek“ aktualu. Ypač paskutiniame puslapyje aprašoma ramybė širdy, kai suvoki, jog viskas baigta ir išrauta su šaknimis. Ech, kaip gera...

Nemėgstu nusivilti. Staigmenos patinka labiau. Šįsyk teko ir nusivilti (tie draugai ir pažįstami interneto bičiuliai, matyt, jau suseno ir snobiškai ieško tobulumo ir didžiulės meninės vertės), ir maloniai nustebti – knyga man artima savo aktualijomis ir mintimis, todėl tokia... sava. Ne veltui knygos herojė - mano bendraamžė.

Nesenkit anksčiau laiko, mano internetiniai draugai ir pažįstami, ir prisiminkit pirmus kartus.

Ir dar, garbieji kritikai, leiskit jauniesiems autoriams bandyti.