20 % koncentracijos stovykla

Aušra Kaziliūnaitė debiutavo 2007 m. rinkiniu, pavadintu gana provokuojančiai – „Pirmoji lietuviška knyga“ (kai kurie recenzentai čia įžvelgė ironiją). Knyga susilaukė nuosaikiai palankių atsiliepimų, autorė buvo pavadinta maištininke ir avangardiste, o to meto literatūrinės ramybės drumstėjų Castor & Pollux netgi buvo išliaupsinta („Pirmoji pavykusi PK“).

Praėjus porai metų pasirodė „antrasis blynas“ – „Kitų knygų“ leidyklos išperėtas eilėraščių rinkinys „20  koncentracijos stovykla“. Ant knygos viršelio puikuojasi gana pretenzingas, bet iš tiesų B klasės siaubo filmams tinkantis vaizdelis (Natalie Shau piešinys), o štai ant nugarėlės rasime tradicine jau tampančią „redaktoriaus sargo“ ištarmę apie publikuojamus tekstus ir juos kūrusį žmogų (matyt, leidėjams, netgi tokiems kairuoliams „avangardistams“ kaip „Kitos knygos“, atrodo, kad toks „gudrus“ metodas skatina pirkti). Šiaip ar taip, šį kartą marčėniškas „redaktoriaus sargo“ vaidmuo teko A. Šimkui. Iš jo rašinio sužinome apie autorę ir jos poeziją daug unikalių dalykų. Pavyzdžiui, pasirodo, knygos skyrius vienija „neabejotina kūrėjos aistra – pažinti pasaulį kaip save ir save kaip pasaulį“ (visi kiti poetai, matyt, siekia pažinti save kaip save, o pasaulį kaip pasaulį). Po bauginančios minties, kad šiam veikalui „rimtim gali prilygti tik akademinio sunkio veikalai ir klasikinės muzikos aukščio bangos“, A. Šimkus visgi skaitytoją nuramina: „bet poetės eilės įrodo, jog įmanoma kalbėti ir kitaip – anaiptol neprarandant koncentracijos“. Mat kaip, pasirodo, klasikinė muzika rašyta jos autoriams praradus koncentraciją...

Na, bet recenzija ne apie A. Šimkaus pagiriamąjį žodį. „Redaktoriaus sargo“ garbei galima pasakyti tik tiek, kad savo atsiliepimo pabaigoje visgi drįso prisipažinti, kad nenutuokia, kodėl kalba eina būtent apie 20  koncentracijos stovyklą. Kodėl ne apie 30? 10?

A. Šimkus atsakymo nežino, tačiau tiki, kad jį galima rasti knygoje. Ir tikrai: raktu į atsakymą gali pasitarnauti jau pirmas knygos eilėraštis. Jis vadinasi „Upelyje ant kranto“, ir šis žodžių junginys yra akivaizdi beprasmybė. Toliau seka pats tekstas:

tėvo veido mina
dar nesprogo

saulei leidžiantis
eilinę dozę
laivas ieškojo kranto

Pirmosios eilutės kuo puikiausiai atskleidžia visos knygos esmę: tai žaidimas, žaidimas žodžiais, jų sąskambiais ir prasmėmis (galinti sprogti veido mina, „dozę“ besileidžianti saulė). Visame tame yra neabejotino žavesio: tokiu būdu autorei pavyksta naujai ir netikėtai pažvelgti į, regis, įprasčiausius dalykus. Bet vienas žodžių žaismas keičia kitą, liejasi poetinių paradoksų virtinė, verti puslapį po puslapio, ir galiausiai kyla klausimas: kas iš to? Iš pradžių akį traukę netikėti žodžių žaismai ima darytis nuobodūs ar netgi rodytis banalūs:

mes einame bėgiais,
nes
ne einam,
o bėgam

Arba:

kam žieduoti paukščius
jei nė vieno
nevesi?

Grįžtant prie rebuso, kodėl koncentracijos stovykla yra būtent 20 , perskaičius knygą pasidaro aišku, jog kelti šį klausimą yra beprasmiška. Autorė žaidžia ne tik išraiškos priemonėmis, lygiai taip pat čia žaidžiama ir turiniu: siurrealistinių vaizdų virtinė turi tik vieną tikslą, ir tas tikslas – ne atskleisti kažką naujo apie šį pasaulį, o padaryti įspūdį, sužavėti.

vyras prarijo
tiltą,
nuo kurio
nušokusi saulė
kadaise gavo
didžiulį invalidumą

ir dabar
jo pilve –
šeštadienis

Skamba įdomiai, intriguojančiai, bet jeigu imsime gilintis, ką visa tai reiškia? Visi tie pasaulį prakandę nykštukai ir pasaulio medį graužiantys „dideli bebrai“? Galbūt tai siurrealizmui būdingas žaidimas iš pasąmonės kylančiais vaizdiniais? Sapnų ir vizijų perteikimas žodžiais? Visa tai būtų gana įdomu, jei tik... neartėtų siurrealizmo judėjimo užgimimo šimtmetis.

Kitas dalykas, kad tos siurrealistinės autorės vizijos kartais atrodo ne itin skoningos, keliančios asociacija su siaubo filmų „estetika“ (matyt, ne šiaip sau viršeliui buvo parinktas būtent toks atvaizdas): pavyzdžiui, „senė/ vietoj akių/ turinti vaginas“, „aš tau pasakojau/ kaip žymaus/ keliautojo vidurius/ meškos ėdė/ tris valandas?“ arba „prisėdau ant/ tuščio fontano krašto/ ir vanduo nupjovė/ mano pėdas/ per atsivėrusius/ kojų vamzdžius/ išplaukė/ galvos“.

A. Šimkaus ant nugarėlės minėta poetės „atrasta ir įtvirtinta kalbėjimo intonacija, talentingai suvaldytas ritminis pasakojimas“ taip pat nedaro įspūdžio. Tiesą pasakius, tokius „talentingai suvaldytus ritminius pasakojimas“ rasime bene kiekvienoje šiuolaikinės poezijos knygoje.

Atskiro dėmesio nusipelno eilėraščių pavadinimai. Dalis jų ganėtinai paprasti („Palatoje“, „Loterija“, „Temsta“ ir pan.), tačiau pasitaiko ir intriguojančių, netikėtų ir netikėtai plačių pavadinimų: „Maro kilmės dokumentai“, „Panagėse snaudžiantys liežuvėliai ir Y“, „Elektra, laidas, rozetė, kištukas, vaikas ir elektra“, ‚Paukščių tako šachtose išgaunami paukščiai“ ir t. t. Deja, dažniausiai tuo intriga ir baigiasi. Kuo eilėraštis „Sakmė apie pilį, žiurkę (galbūt ji buvo nustipusi), naftą ir Staliną“ susijęs su pilimi, žiurke (gyva ar nustipusia), nafta ir Stalinu klausti lygiai taip pat beprasmiška, kaip ir klausti dėl koncentracijos stovyklos procentų. Kodėl visa tai ten suminėta? Šiaip sau. Gražiai ir protingai skamba.
Apibendrinant galima teigti, kad A. Kaziliūnaitė neabejotinai geba valdyti ir jausti žodį, tačiau kol kas šie gebėjimai tėra ne kas kita, tik žaidimas. Žaisti, be abejo, smagu, tačiau su viena būtina sąlyga: žaidžiantysis privalo turėti galimybę pasiekti pergalę, nes tai ir yra žaidimo tikslas. Tuo tarpu šio žaidimo tikslas – pats žaidimas, taigi nugalėtojų nėra. Laimi nebent pati autorė, bet vargu ar skaitytojui nuo to smagiau.