В окопах Сталинграда

Pirmuosius karo metus atspindėjusi apysaka, kuri pasirodė ką tik pasibaigus Antrajam pasauliniam karui. Ją skaitančioji visuomenė (daugiausiai žmonės su kariniais laipsniais) priėmė gana palankiai. Patiko knyga ir valdančiosioms viršūnėms. Netrukus rašytojui buvo paskirta Stalininė premija.

Knyga tuo metu buvo laikoma viena geriausių, nes atseit realistiškai atspindėjo sovietinės kariuomenės visiškai pakrikusį ir nevaldomą atsitraukimą, dėl ko 1942 m. vokiečiai užėmė Ukrainą, palyginus nesunkiai forsavo Dnieprą, persikėlė per Doną ir atsidūrė prie pat Stalingrado. Visiems tada be išlygų teko pripažinti, kad tas keliolikos mėnesių laikotarpis kariniu požiūriu buvo skandalingai bjaurus ir nešė sovietų valstybei daug praradimų. Ir, turbūt svarbiausia tam laikui ir to laiko opinijai buvo tai, kad vis dėlto vokiečiai prie Volgos buvo sulaikyti ir nuo čia prasidėjo jų atsitraukimas ir galiausiai visiškas sutriuškinimas.

Atrodytų, knyga parašyta, įvertinta – ir taškas. Bet ne taip buvę. Praėjus kuriam laikui, kai generalisimus Stalinas su sąjungininkais Vokietiją paklupdė ant kelių, jam pasirodė, kad rašytojas V. Nekrasovas per daug sau leido aprašinėdamas karo pradžios kariuomenės atsitraukimo betvarkę, visišką vadovybės pasimetimą ir t.t. Knygos autorius buvo gana savarankiškais, nesilaikė „partinės linijos“ ir 1974 m. susilaukė atitinkamo atpildo – buvo išmestas iš partijos, o metais vėliau buvo priverstas emigruoti ir likusį gyvenimą nugyveno Prancūzijoje. Čia jis ir palaidotas.

Grįžkime prie knygos. Ji, žiūrint šios dienos žmogaus akimis, parašyta toli gražu ne realistiškai, o laikantis socialistinio realizmo metodo kanonų, kuriems pats švenčiausias ir svarbiausias tabu buvo nekritiška pažiūra į sovietinę tikrovę. Piešiant kariuomenės atsitraukimo vaizdus, visiškai neparodomas sovietinių kareivių nusivylimas kariavimo rezultatais, nėra čia ir pusbadžiu laikomos kariuomenės kareivių badavimo, vagiliavimo, besaikio plėšimo atimant iš gyventojų paskutinį gyvulį vaizdų. Nesimato nė siautėjančios Berijos specialių dalinių savivalės, nei to, kaip jie kareivius ginė į puolimą, kiekvieną atsitraukiantį ar kovos lauke paklydusį, pasitikdami pačių naujausių kulkosvaidžių ugnimi ir sunaikindami juos kaip dezertyrus. Kalbu apie tai dėl to, kad savo akimis mačiau demobilizuotus lietuvius, kurie grįžo vos vilkdami kojas, kai po karo buvo paleisti iš karinės vergovės (tai per švelnus žodis). Jie į namus grįžo nė kiek ne mažiau išliesėję, kaip Hitlerio koncentracijos stovyklose, ne mažiau aptekę niežais, užkrėsti kitomis odos ir vidaus ligomis, nuėsti utėlių ir kitų parazitų. Jie Lietuvos keliais ėjo vos bepavilkdami kojas, labai panašūs į iš kapų atsikėlusius ir atgijusius skeletus. Ir tai buvo ne atsitiktinumas, o sovietinės kariuomenės gyvenimo kasdienybė.

Ta rašytojo nupieštoji kariuomenės atsitraukimo betvarkė taip pat parodyta tarsi dengta laku. Kareiviams, žinoma, kilo klausimai, kodėl atsitiko tokia tragedija? Žinoma, jie negali nefilosofuoti, neieškoti priežasčių. Rašytojas, kaip tikras komunistas, galiausiai viską suveda į tai, kad dėl to patys kalčiausi yra niekuo dėti kareiviai, nes prieš karą surinkti į apmokymų stovyklas, jie ne mokydavosi karo meno, o miegodavo, plepėdavo ir nieko nesiklausydavo.

Kita lakuota apgaulė – kaip vienas, visi sužeistieji Stalingrado fronto kareiviai, neišbūdavo ligoninėse iki visiško pasveikimo, o veržte veržėsi į frontą, nes norėjo nugalėti vokiečius, norėjo numirti už tėvynę. Tarsi mirtis būtų kiekvienam žmogui pats geidžiamiausias dalykas. Tiesa, rašytojas užsimena, kad nebijančių mirties pirmos linijos apkasuose nėra. Tik skirtingai žmonės įveikia baimę, suvaldo save. Bet įtikinamais vaizdais tas neparodyta.

Yra knygoje ne vienas epizodas, kaip kareiviai beprasmiškai genami į ataką, kaip jie dešimtimis krenta. Yra daug epizodų, kuriuose parodytas besaikis kareivių girtavimas, karininkų ubagiškas gyvenimas, kai jie siekia apsirūpinti trofėjiniais laikrodžiais, tabaku, kitais elementariais buities dalykais.

Rašytojas, lakuodamas bendrą vaizdą, kiekvienam epizode stengiasi parodyti sovietinių žvalgų bebaimiškumą ir visada juos lydinčią sėkmę. Tuo tarpu apkasus kareiviams reikia kasti vos ne nagais, nes kastuvai niekam tikę, nuo pirmo pamynimo į kietesnį gruntą linksta ir lūžta per pusę, trūksta ir kitų būtinų apkasams kasti įrankių. Jų nėra nė daliniuose, kurie kariuomenę turi rūpintis tais dalykais. Kare buvo taip pat, kaip ir taikiame gyvenime – visur eilės, visko trūksta (net šovinių), o kariauti reikia.

Knygelę verta skaityti tik grynai istoriniu požiūriu, kad aiškiau suprastumėte sovietinę Stalino laikų tikrovę ir įvertintumėte, į kokią košmarišką sąjungą su rusais Lietuvą buvo įtraukę senosios kartos komunistai, kurių gretose buvo ir ne vienas inteligentas bei rašytojas.