10 ½ pasaulio istorijos skyrių

Tik atsivertus knygą, ji atrodo labai šmaikšti ir patraukli. Bet kuo toliau skaitai, tuo labiau stebiesi, kaip ją galima vadinti romanu – labiau primena nevykusį absurdo fantastikos kūrinio ir mokslo populiarinimo leidinio iš serijos „Visiškai slapta“ hibridą. Autorius žurnalistas, matyt, įsivaizduoja esąs didysis istorijų pasakotojas: įsijaučia į plačiai žinomą ar iki šiol slepiamą situaciją ir ją papasakoja iš dalyvio pozicijos. Demaskuojami istorikai ir nepasitikima metraštininkais, kurie, jo manymu, visi iki vieno socialiai angažuoti ir todėl mums pateikia melagingų istorinių įvykių interpretacijų ar juos visai nutyli. Jis geriausiai viską išmano, ne veltui rašo tik pabrėžtinai mokslišku stiliumi: „Didvyriai – tvirti, paprasti, dori žmonės, geriausi rūšies pavyzdžiai, net pats kapitonas (ypač kapitonas!) – kilniai nuskendo drauge su laivu; o štai bailiai, skystakiaušiai, apgavikai atrado dingsčių sutūpti į gelbėjimo valtis. Ar tai ne puikiausiai įrodo, kad žmonijos genų atsarga nuolat senka ir geras rūšis pakeičia prastos?“ (p. 193).

Iš visos pasaulio istorijos – įskaitant ir ateitį, kurią pats įsivaizdavo ir aprašė – išrinkęs su laivais, kelionėmis jūra ir vandeniu susijusius epizodus, autorius aptaria lemtingus įvykius tarsi detektyvas, tyrinėjantis, kas galėjo būti nuslėpta nuo visuomenės ir kaip viskas vyko iš tikrųjų. Bet tai daro tokiu išdidžiai maloningu, snobišku tonu, akivaizdžiai mėgaudamasis savo stiliumi, kad perskaičiusi kelis skyrius jau nebenorėjau sužinoti, ko jis dar prifantazavo. Net pagaili vertėjos, kuriai teko versti tokį klaikų, klampų, manieringą ir painų tekstą, kaip, tarkime, viduramžių teismo užrašus mėgdžiojantį „dokumentą“ ar kelioninio laivo teroristinio užpuolimo aprašymą, kuriame svarbiausia, pasirodo, išsiaiškinti, ar pagrindinio veikėjo mergina turi Airijos pilietybę. Smulkmenoms ir nereikšmingoms detalėms suteikiama pernelyg didelė reikšmė, humoras dažnai perauga į pedanto bambėjimą, nors ir stengiamasi rašyti elegantiškai.

Tiesa, visai ne pro šalį būtų pasiskaityti tiems, kas niekada neabejoja oficialia įvykių versija ir nepamiršta visur vadovautis sveiku protu, taip pat tiems, kas mėgsta posakį „savaime suprantama“ ar nesupranta metaforų. O labiau išsilaisvinusiam skaitytojui tikriausiai bus nuobodu: liguisti teisybės ieškojimai ne tik literatūroje, bet ir realybėje galiausiai juk niekur nenuveda. Gražus autoriaus užmojis papasakoti tragiškų istorijų, bet nepai­sant gausių apdovanojimų, atrodo, rašytojo talentą jam reikėtų dar ilgokai ugdyti.