10 ½ pasaulio istorijos skyrių

Tik įsivaizduokite, kad kas nors puola jums įžūliai tvirtinti, esą Nojus buvęs koktus dvokiantis girtuoklis, o jo žmona tikrų tikriausia puošeiva, be skrupulų suknežinusi vargšui gyvūnėliui galvą dėl, anot vieno paiko pasakojimo, jo kaukolėje neva paslėpto brangakmenio (jau ir paprastam žmogui būtų nejauku, ką jau kalbėti apie visokius gyvūnėlių teisių gynėjus). Ir tai dar ne viskas: Nojus buvo toli gražu ne išminčius, o tikrų tikriausias isterikas, ir nemaža dalis gyvūnų žuvo Didžiojo tvano metu todėl, kad buvo tiesiog nepageidaujami (viskas kaip ir dabar – akivaizdžiausia diskriminacija!). Be abejo, grynų gryniausi paistalai, pasakytų kai kurie ir kategoriškai atsisakytų tuo patikėti (kur matyta, kad kirvarpos kėsintųsi į skleidžiamas nuo amžių amžinųjų tiesas?), kiti gal tiesiog numotų ranka ir tą pačią akimirką pamirštų, tačiau būtų ir tokių, kurių mintyse šis pasakojimas pasėtų abejonės sėklą – abejonės ne tiek pačiais krikščioniškais mitais, kiek vienokio ar kitokio diskurso galimybe kalbėti Tiesą. Ar egzistuoja bent vienas diskursas – istorinis, religinis (jau nekalbu apie literatūrą), – kuriuo vertėtų beatodairiškai pasitikėti? Ar ne per žodį, aidintį iš praeities ar tik neseniai pakibusį neaprėpiamame diskursų kosmose, patiriame istoriją? Kas tuomet apskritai yra istorija – ar ne subjektyvi jos interpretacija? Šie klausimai nėra nauji ir jau tikrai neoriginalūs, tačiau romane „10 ½ pasaulio istorijos skyrių“ Julianas Barnesas, savaip pasakodamas apie pasaulio istorijos įvykius, bando literatūrine forma pateikti vieną iš galimų atsakymų.

Julianas Barnesas – garsus ir gausiai literatūrinėmis premijomis apdovanotas rašytojas. Lietuviško vertimo viršelyje nedrąsiai teigiama, kad šis rašytojas įvairiausiomis premijomis yra labiausiai pagirtas tarp kitų Europos rašytojų. Norėdama išvengti kartotės, tų premijų čia nevardinsiu, juolab kad ir už jų vaiskaus žibėjimo kartais nebematyti paties rašytojo. O Barneso išties nevertėtų pražiopsoti – nors ir neabejotinas postmodernistas, jis nebalansuoja ant pavojingos „žaidimo vardan žaidimo“ literatūrinėmis ir kitokiomis aliuzijomis ribos, jo stilius šmaikštus, lengvas, pasaldintas itin rafinuotu ironijos prieskoniu. Čia derėtų pasidžiaugti, kad ir lietuviškas vertimas išties grakštus – skaitydama nuolatos stebėjausi, kaip kitos kalbos erdvėje skleidžiasi angliško teksto žaismingumas.

Romanui apibūdinti pasiskolinsiu metaforą iš Eugenijaus Ališankos kaleidoskopo, juolab kad ir kontekstas čia tas pats – postmoderniame būvyje pakitęs požiūris į istoriją. Išties skaitant kūrinį nepalieka įspūdis, kad, primerkęs vieną akį, žvelgi pro kaleidoskopo vamzdelį į greitai besikeičiančius pasaulio istorijos kadrus: ir žaismė, ir netikrumas čia eina išvien. Skirtingi balsai kiekviename skyriuje kuria savitą istorinio įvykio interpretaciją, tačiau žodžio kuriamas (griaunamas) tiesos pojūtis čia toks silpnas, kad nejučiomis, kaip ir dera postmodernaus kūrinio skaitytojui, pasijunti ištiktas tikėjimo krizės. Nėra vienos absoliučios tiesos, kaip ir objektyvi istorija nepažini, – tėra daug subjektyvių tiesų ir mažų pasakojimų apie istoriją. Beje, mažieji pasakojimai – tai ne tik kūrinyje išreikšta pasaulio istorijos samprata, bet ir paties romano sandaros raktas. Tekstas sudarytas iš dešimties pasakojimų-skyrių apie istoriją, kurių kiekvienas pasakojamas vis kito pasakotojo lūpomis. Paklausite, o kurgi pusė žadėtojo skyriaus? Pasiūlysiu atsiversti knygą ir paskaityti tarp aštunto ir devinto skyriaus „pasislėpusią“ esė apie meilę. Iš pirmo žvilgsnio chaotiškas romanas skaitant atskleidžia savitas taisykles, o pasikartojantys motyvai ir įvaizdžiai sudaro darnią visumą: pirmame skyriuje per atsitiktinumą Didžiojo tvano metu išsigelbėjusioms kirvarpoms trečiame skyriuje keliama byla, o štai devintame skyriuje Nojaus arkos beieškančio Spaiko Tiglerio rasti Nojaus griaučiai pasirodo besą šeštame skyriuje į tą patį Ararato kalną keliavusios airės palaikai. Atrodo, lyg prieš akis „vyniotųsi“ koks Alejandro Gonzálezo Iñarritu filmo siužetas (tokias asociacijas galbūt įkvėpė paskutiniame šio režisieriaus filme „Babelis“ pasitelktas kitas krikščioniškasis mitas), – skirtingos teksto istorijos kryžiuojasi, susipina, tam tikri motyvai atgaivinami kitame laike ir kitoje erdvėje.

Grįžtant prie skirtingų pasakotojų balsų bei vis kita prozos žanro forma parašytų skyrių, vertėtų pažymėti, kad tokia teksto struktūra panaikina objektyvumo jausmą – kiekvienas pasakotojas akivaizdžiai subjektyvus, nepretenduojantis į visažinio statusą, o ir pačios istorijos labai asmeniškos, net intymios (pavyzdžiui, laiškų forma parašytas aštuntasis knygos skyrius). Čia nėra tikslo papasakoti pasaulio istoriją, juk ir sutalpinti ją į dešimt su puse skyrių būtų vargu ar įmanoma. Šioje knygoje Barnesas tiesiog kvestionuoja patį istorinį diskursą, atskleidžia jo prigimtį: juk svarbu ne tiek tai, kas pasakojama, kiek pats pasakojimas, visiškai paklūstantis to, kuris pasakoja, valiai:

Aplinkybės labai neįprastos, bet štai jiems pasakojama istorija, ir jie pasiduoda pasakotojo galiai lygiai taip pat, kaip prieš šimtus metų: trokšta sužinoti, kuo viskas baigsis, trokšta išgirsti, kaip jiems bus išaiškinta viskas, kas yra aplink (p. 67).

Nesvarbu net, jei trūksta faktų, nesvarbu net, jei jų iš viso nėra, – jei ko nors trūksta, sugalvosim, jei ko nors nevertėtų garsiai ištarti, paslėpsim po genialia išmone. Vienu žodžiu, konfabuliacija.

Galvodama apie būsimą šio straipsnio skaitytoją, skubu pabrėžti, kad šis romanas nėra tik postmodernistinis žaidimas istorijos, kaip klaidinančio pasakojimo, tema, jame keliama daug žmogiškų klausimų. Lygybės ir diskriminacijos problema įvairiais aspektais atskleidžiama keliuose romano skyriuose: kirvarpos perpasakotame Nojaus mite gyvūnėlių išlikimą lėmė „prekinė“ jų išvaizda, o ne tikroji jų rūšies vertė. O štai skyriuje apie sapną-bėgimą laivu nuo atominės nelaimės lyg tarp kitko iškyla Kalėdų Senelio elnių lyties klausimas:

Bet tėtis jai pasakė, kad iš ragų aiškiai matyti – visi šiaurės elniai, traukiantys roges, yra patinai. Iš pradžių ji tik nusivylė, bet paskui apmaudas augo. Kalėdų Senelis samdo tik vyrus. Na, žinoma. Kaip visur, po velnių, pagalvojo ji (p. 94).

Į romano istorinį akiratį patenka ir rasinė diskriminacija bei juodieji XX a. istorijos puslapiai, kai vienoje iš trijų septintojo skyriaus istorijų užsimenama apie žydų genocidą:

Rugsėjo pirmą dieną prasidėjo Antrasis pasaulinis karas ir „Šv. Liudviko“ keleivius ištiko toks pats likimas, koks laukė visų Europos žydų. Jų išgyvenimo galimybės visiškai priklausė nuo šalies, kuriai buvo priskirti. Esama įvairių duomenų apie tai, kiek jų išliko gyvi (p. 211).

Kažkaip graudžiai, nors ir ne be barnesiškos žaismės bei savitos ironijos, paliečiamos ir ekologinės problemos. Čia pateiksiu citatą, kuriai, manau, nereikia metakalbos:

Paskui karikatūrų piešėjai ėmė vaizduoti, kaip šiaurės elniai švyti dėl radiacijos ir todėl Kalėdų Seneliui nereikia tvirtinti žibintų prie rogių, o Rudolfo Raudonnosio Elniuko nosis šviečia dėl to, kad jis kilęs nuo Černobylio; bet jai tai neatrodė juokinga (p. 97).

Man irgi nejuokinga. Tik kas iš to.

Taigi Barnesas savo romane pateikia skaitytojui vieną iš galimų pasaulio istorijų (angliškame knygos pavadinime prieš žodį „istorija“ einantis nežymimasis artikelis kaip tik ir rodo, kad ši istorija – tik viena iš daugelio), taip pat per prozos žanrų įvairovę paneigia visokio diskurso galimybę objektyviai pasakoti apie faktus. Per žodį pažįstama tikrovė tampa fikcija. Ne veltui visus romano skyrius vienija kartais visiškai netikėti kirvarpos pasirodymai: ji kaip knygų graužikas (semantinis kirvarpos ir knygų graužiko ryšys atsiskleidžia per angliškuosius woodworm – bookworm) „graužia“ tekstus, palieka juose baltas dėmes, kurios kitame laike ir kitoje erdvėje apipinamos naujomis interpretacijomis. Žodis naikina juo išreiškiamą tikrovę (žodis – ne faktas, o tik pasakojimas apie faktą), o laikas tą tekstuose „užkoduotą“ istorinę tikrovę dar labiau nugramzdina į nepažinius vandenis. Juk „istorija tiesiog atsirūgsta, ir mes vėl pajuntame burnoje prieš šimtus metų suvalgyto sumuštinio su svogūnais skonį (p. 269).

Pabaigoje norėčiau išsakyti tokią visiškai asmeninę savo pastabą, neramiai manyje tūnančią. Lietuviško vertimo viršelyje teigiama, kad šis romanas – tai „iššūkis mūsų istorijos ir religijos sampratai“, tačiau skaitydama knygą nejaučiau jokio iššūkio. Aš neneigiu romano meninės vertės, Barnesas išties puikus ir mano mėgstamas rašytojas. Ir visgi atrodo, kad tai, kas rašoma šiame romane, jau girdėta, kad apie tai jau kalbėta. Gal tai tas amžinas istorijos pasikartojimas? Tačiau šiuo atveju, man regis, kaltas vėlyvas šios knygos vertimas. Juk 1989 metais tai gal ir buvo iššūkis, tačiau postmodernizmo pamoką gerai išmokusiam šiuolaikiniam žmogui tokia istorijos traktuotė jau įprasta. Gal ne iššūkiais reikėtų gundyti būsimą šios knygos skaitytoją? Ar žmogiškos problemos ir amžinos vertybės (išvydusi šiuos žodžius savo balto burzgiančio kompiuterio ekrane, kažkaip nesąmoningai suraukiau antakius – gal manyje jau dygsta abejonės sėkla?) jau nebepatrauklios?