Rugsėjo 10–16 dienomis Vilniuje vyko „Vilniaus knygų festivalis 2012“. Renginiai, išsibarstę po įvairiausias sostinės vietas: knygynus, mokslo įstaigas, kino teatrus, kavines, sutraukė gausybę lankytojų. Didesnė dalis renginių vyko VDA dizaino ir inovacijų centre „Titanikas“. Čia buvo pristatomas ir dailininkės Gražinos Didelytės (1938–2007) piešinių albumas „S. Daukanto tako eskizai“.
Knyga skiriama Simono Daukanto kelionės pėsčiomis per Lietuvą 200 metų (1814–2014) sukakčiai atminti. Išleido leidykla „Edukologija“. Patraukia kuklūs šio albumo viršeliai: švelniai žalsvi, primenantys G. Didelytės audeklu aptrauktą, originaliai įrištą knygelę, į kurią ji perpiešdavo kelyje keliais brūkšneliais atliktus eskizus, kai ką papildydama iš atminties ar paryškindama tai, kas atrodė esminga. Piešiniuose nėra dirbtinio išgražinimo, vaizdas tarsi nepabaigtas, išnyrantis iš nesibaigiančios laiko tėkmės, atspindintis įstrigusį įspūdį, tos akimirkos nuotaiką. Štai, piešdama Varnių bažnyčią, dailininkė išryškina kryžių su Pacų herbo lelijomis. Gražiai šviečia ir bažnytėlės langučiai – jie paryškinti, tokiu būdu susidaro įspūdis: iš jų sklinda jaukumas, ramybė... Albume ir piliakalnių, pilkapių šviesa, stogastulpių, koplytėlių fragmentai, kryžių papuošimai, ornamentai. „Visur jie mus lydėjo“, – dailininkės prierašas prie vaizdo laukuose rymančiu kryželiu. Gal tai aliuzija į pamiškėse žuvusių partizanų atminimą? Skaudus 1863-iųjų metų sukilėlių ąžuolas: šakos primena durtuvus. Net keli piešinėliai skiriami Maironio tėviškei.
Simboliška atrodo neprasiskleidusi erškėtrožė Maironio gimtinėje... Balaninę, kurią rado apleistoje trobelėje, Didelytė „ant kupros“ tempė visą kelią. (Ji ir dabar tebėra jos sodybos klėtelėje, statytoje dar baudžiavos metais. Įsigijusi sodybą Dainavos girios kaimelyje, dailininkė ten sukaupė ir daugiau senų daiktų, norėjo įkurti etnografinį muziejėlį.) Nepaprastai dvasingi žygyje sutiktų senučių veidai su išryškintomis kančios, daugybės netekčių įbrėžtomis linijomis apie akis ir lūpas. Minkštomis, švelniomis linijomis išryškintos detalės – dar tik užuominos į simbolių, prasmių prisodrintas miniatiūras ir ekslibrius, kurie vėliau nustebins meno mėgėjus, išgarsins dailininkę ir už Lietuvos ribų...
Kodėl to meto (ėjo 1975-ieji) rezistentai kelrodžiu pasirinko Daukantą? 1814 metais jaunuolis, teturėdamas kišenėje 10 rublių, iš Lenkimų kaimo, iš tolimiausio Lietuvos pakraščio, išsirengė į Vilnių, į universitetą. Išėjo mokytis. Apsisprendęs, ryžtingas. Jau žinodamas, ko nori. Jam tebuvo 18 metų... Išėjo pėsčias... Vienas iš mano mokinių taikliai pasakė: „Daukantas tik todėl ir tapo Daukantu, kad per Lietuvą perėjo pėsčiomis.“ Eiti ir važiuoti nėra tas pat. Eidamas matai daugiau. Turi laiko įsižiūrėti, įsiklausyti. Galbūt tai tik metaforiškas pastebėjimas. Bet jame – daug įžvalgos. Daukantas jau tada buvo nusprendęs pasišvęsti Lietuvai: ieškoti tautos dvasios, iškelti ją kaip egzistencinę savastį.
Vilniaus universiteto dėstytoja, dr. Brigita Speičytė yra radusi paliudijimą, kad Kosciuškos sukilime yra dalyvavę abu Daukanto tėvai. Keisčiausia, o galbūt įstabiausia, kad pasiryžo ir moteris motina. (Simonui tebuvo dveji...) Šis faktas paliudija – tėviškės žemėje įleidęs šaknis, gyvasties jėgą žmogus gauna iš šeimos...
S. Daukantas prijaus ir 1831-ųjų, ir 1863-iųjų sukilimui, bet nepritars: matė, kad tai tėra neprasmingas kraujo praliejimas, susidūrus su daug galingesne caro kariuomene, pralaimėjusių laukia kartuvės, katorga, skaudžios fizinės bausmės... Jo manymu, visų pirma tauta turi būti stipri dvasiškai, tada jos neįveiks jokie pavergėjai. Dvasinės stiprybės pamatai – tautos istorinės šaknys, tautinė savigarba, gimtoji kalba , kurią jis palygino su amžinai žaliuojančia bruknele. Parodydamas tautos galybę praeityje, jis tikėjo ir jos ateitimi. Beje, Daukantas pirmasis apibrėžė tautos sąvoką ir pastebėjo , kad valstybė ir tauta nėra tapačios. Suprantama kodėl: Lietuva tuo metu buvo carinės imperijos sudėtyje. Lietuvos netgi nebuvo žemėlapiuose. Bet lietuvių tauta gyveno, reiškėsi per savą kalbą, papročius, tradicijas... Daukantas pasižadėjo rašyti tik lietuviškai ir skatino tai daryti kitus susipratusius tautiečius. Dauguma žemaičių bajorų pasekė jo pavyzdžiu.
Tylią rezistenciją pasirinko ir Panevėžio keliautojai, tuomet vadinti žygeiviais. Prie jų prisijungė bendraminčiai iš Jonavos, Kauno, Kybartų, Šiaulių, Vilniaus ir kitų vietovių. Žygio tikslas – pereiti pėsčiomis nuo S. Daukanto gimtųjų vietų iki Vilniaus, prisimenant jo skelbtas idėjas. Žygis įvyko 1975 metais. Jis buvo suskirstytas į penkiolika etapų, keliaujama tik savaitgaliais. Žygeiviai nešėsi S. Daukanto raštų knygą, kurią skaitydavo poilsio metu ir palikdavo pas patikimą žmogų etapo pabaigoje. Kitą savaitgalį jie čia sugrįždavo ir tęsdavo kelionę toliau. Kadangi buvo užsukama ir į žymesnes vietas, kelias susidarė ilgokas – apie 500 kilometrų.
Žygyje dalyvavo 277 žmonės. KGB sekė dalyvius, kai kuriuos išsikviesdavo, reikalaudavo iš žygio pasitraukti. Vienas iš žygio vadovų buvo Kovo 11-osios Nepriklausomybės akto signataras panevėžietis Julius Beinortas. Bendražygiai pasakoja, kad G. Didelytė per visą kelionę nešiojosi aptrintą bloknotėlį ir, ką nors įdomaus pamačiusi, sustodavo, atsilikdavo nuo būrio, išsitraukdavo pieštuką (jų būdavo visų jos apsiaustų kišenėse!) ir keliais brūkšneliais „apmesdavo“ eskizą. Didelytė mėgo vienumą, poilsio valandėlėmis baigdavo piešinukus, paryškindavo esmines detales. Buvo tylioji to žygio dvasia, metraštininkė. Ji ne tik įamžino šį žygį, bet ir užfiksavo to laikmečio nuotaikas, okupuoto krašto realijas ir tai, kas stiprino keliautojo dvasią. Šiems piešinėliams Didelytė parašė ir trumpus, bet labai taiklius tekstus, kartais pakartodama sutiktų žmonių posakius ar tik jų nuotrupas.
Nedaug tereikėjo, kad ši piešinių knygelė būtų pradingusi. KGB žinojo, ką žygyje veikia G. Didelytė. Dailininkė buvo iškviesta, prigrasinta iš žygio pasitraukti. Neišsigando. Nepasitraukė. Keliavo iki galo. Po žygio knygelė pabuvo pas keliautojus kituose miestuose, kažkokiu būdu ji užkliuvo KGB. Albumą išgelbėjo kunigas Ričardas Mikutavičius. Atvežęs dailininkei į Vilnių, prašė jos daugiau niekam nerodyti, saugoti ateičiai. Ir iš tiesų knygelė tapo to žygio atminimu.
Kuo mums, o ypač jaunajai kartai, tebėra svarbūs ir Daukantas, ir Didelytė? Abu jie savo darbais įrodė, kad kiekvienos tautos laisvės pagrindas – savo tautinės tapatybės suvokimas ir jos puoselėjimas. Tauta, negerbianti savęs, anksčiau ar vėliau yra pasmerkta išnykti. Tauta, sauganti savo dvasią, yra nenugalima, nepavergiama, net ir būdama okupuota. Ir Daukantas, ir Didelytė pasirinko tylaus rezistencinio pasipriešinimo formą. Laisvės trapumą jau ne kartą įrodė mūsų valstybės istorija. Bet istorija parodė ir mūsų tautos dvasinę stiprybę...
