Rašyk
Eilės (78094)
Fantastika (2304)
Esė (1552)
Proza (10908)
Vaikams (2712)
Slam (73)
English (1198)
Po polsku (369)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 23 (0)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Twitter





Žvėriškai žydras dangus virš Bubelių

2012-02-07
Žvėriškai žydras dangus virš Bubelių

Albinas Žukauskas (1912 01 25 –­ 1987 08 10) – mano tėvų kartos žmogus, tos kartos, kuri išgyveno du pasaulinius karus, partizaninį karą, sovietmetį, trėmimus, lagerius, kalėjimus, emigraciją... Kai kurie jos atstovai netgi sulaukė Nepriklausomybės. Vienas tokių buvo Czesławas Miłoszas, vos vieneriais metais vyresnis už Albiną, taigi abu jie vaikščiojo po tarpukario Vilnių visai šalia vienas kito. Kaip mažąjį Česiuką rašto mokė jo mama – gimtųjų Šetenių kaimo mokytoja, taip penkiametį Albiną čiupdavo už pakarpos Žukauskų troboje vaikus mokęs poetas Stasys Tijūnaitis ir sodindavo į suolą. Mat jų troboje Bubelių kaimo mokykla veikė su pertraukomis nuo 1906 iki 1937 metų. Tačiau šioje mokykloje jis baigė tik du skyrius, o paskui ėjo Bubelių laukų universitetus, daug skaitė savarankiškai ir prie rimtų mokslų sugrįžo tik 1931 metais – buvo pakviestas į Vytauto Didžiojo gimnazijos VI klasę.

1934 metais Miłoszas baigia teisės studijas, o Albinas jas tik pradeda, bet vos metus ištvėręs išvažiuoja į Varšuvą mokytis žurnalistikos. Albinas Žukauskas mini ne vieną lenkų poetą, su kuriais jam teko susidurti ir Vilniuje, ir Varšuvoje: tai Wł. Broniewskis, J. Tuwimas, L. Stafas, K. I. Gałczyńskis, taip pat Cz. Miłoszo bičiulis T. Bujnickis, bet apie patį Miłoszą neužsimena, nors 1937 metais išverčia jo eilėraštį „Pinigo garbei“ ir išspausdina Vilniuje „Kūryboje ir kritikoje“. Įdomu, kad abiejų šių poetų kūryba eina tarsi išvien (Žukausko debiutas – 1928 metais, Cz. Miłoszo – 1930 m.) ir abu jie priklauso tai kategorijai rašytojų, kuriems nepaprastai svarbi šaknų, gimtųjų vietų, mažųjų tėvynių tema kūryboje. Atrodo, kad kaip Cz. Miłoszas niekada nebuvo išėjęs iš savo Šetenių („Kad ir kur klajočiau, po kokius žemynus, visada buvau / atsigręžęs veidu į Upę“) ir Vilniaus, taip Albinas Žukauskas – iš savo Bubelių: „Kad ir ką rašyčiau, kūrinio apygardose visada šmirinėja tėvonija. (...) Esu labai dėkingas savo jaunystės upynams, ežerynams, dirvoms, pievoms ir raistams, miškams ir pomiškiams, skynimams ir želdiniams už brangias dovanas, už palankumą: saulėtekius, priešpiečius ir pietpiečius; lenkiuosi šviesybių mėnultekiams, tamsybių bežvaigždybėms – rudeninėms – už vilko akį – laužą Pamario ežero krantuose, kvepiančią žuvienę, tylų siaudesį, kaitrią krūminukę.“ [1] „Visi polėkiai ir nuosmukiai, gėriai, grožiai, žavesiai ir blogiai, negerumai, bjaurastys, baltosios vaikystės naktys ir juodieji vyro metų optimizmai, šviesieji liūdesiai, sveikas cinizmas ir liguistas atvirumas, mediniai namai aplink Seinų turgavietę ir senoviška, gūdi, visų pamiršta žydų liaudies giesmelė, sparnuoti velniai Žagarų bažnytėlėje, raguoti angelai Berznyke – tai mano poezijos žemė.“ [2]

Argi ne tokius pačius supoetintus mėnultekius, tylų siaudesį, bruknynus, lietuvių liaudies dainas, velnių siautėjimą Nevėžio pakrantėse jaučiame skaitydami Cz. Miłoszo „Isos slėnį“? „Aš gerokai nusiau­biau Bubelius ir jų apylinkes“, – rašė A. Žukauskas. O kaip talentingai „nusiaubė“ gimtuosius Šetenius, Vilnių, Lietuvą Cz. Miłoszas! Pavydėtina. Prisiminkime bent tas gerai žinomas eilutes apie Vilnių: „Niekad tavęs, mieste, negalėjau palikti, / Ilgos buvo mylios, tačiau stūmė mane atgal it šachmatų figūrą. / Bėgau žeme, kuri sukosi vis greičiau, / Bet visados atsidurdavau ten: su knygom drobinėj terbelėj, / Įbedęs akis į bronzines kalvas už šv. Jokūbo bokštų.“ [3]

Ir abu ne kartą svarstė, kas ta kūryba, už ką, kodėl ir dėl ko? 1938 metais, vos dvidešimt septynerių būdamas, Cz. Miło­szas straipsnyje „Šių dienų poezijos melas“ perspėjo kolegas: „prieš išspausdindami eilėraštį, jūs pagalvosite, ar jis nors vienam, su savimi ir pasauliu kovojančiam žmogui gali padėti.“ [4] Žinoma, poetas anaiptol nesiūlo užsiimti didaktika, bet norėtų, kad kūrėjai jaustų kultūrinį paveldą, kad tęstų dialogą su pirmtakais, nepasiduotų nuolatinei novatoriškumo prievartai. O A. Žukauskas autobiografijoje svarsto: „Man visada knieti žinoti, kur slypi kūrybos ištakos, paskatos ir įtakos, ypač tos, kurias paveldima. Gimdamas žmogus atsineša gražaus turto, iš šimtmečių perima džiaugsmus ir sielvartus, rūpesčius ir veiklos potroškius, vargus ir bėdas, tautos, liaudies, žmonijos patirtį –­ džiugią ir karčią, pilną polėkių ir nuopuolių. Ir jeigu jau lemta gimti menininku, vėliau stengsis visa ta įrėžti akmenyje, popieriuje, drobėje, teatrų scenose, filmų juostose, žemėje ir danguje.“ [5]

Abiejų poezija taip ir „ėjo“, veržėsi kaip „šimtas akimirkų ir ištisa emocijų upė – ne stabtelėjusi, o smarkiai plūstanti“ [6] tam, kad šešiasdešimt penkerių A. Žukauskas 1977 metais Vilniuje prisipažintų: „Paradoksalu – man viskas esamasis laikas. Juk tenai – užlaikių laikynuose – dingsta būtasis dažninis ir kartinis, būsimasis kartinis ir dažninis, – viskas darosi esamasis laikas – trukmė“ [7], o devyniasdešimt dviejų sulaukęs Cz. Miłoszas 2003 m. Krokuvoje, viename paskutiniųjų eilėraščių, tarsi aidas atkartotų: „Būtasis, esamasis ir būsimasis laikai / Jungėsi į vieną tarsi-laiką / kas buvo, yra ir kas bus, / iškildavo neatskiriamai susipynę.“ [8]

Cz. Miłoszą visą gyvenimą persekiojo visur esančio melo problema – tiek žmogų supančiame ideologiniame pasaulyje, tiek veikaluose, tiek rašytojo sąžinėje, rašytojo, kuris neturi teisės atskirti kūrybos nuo žmonijos kokybės ir paversti ją vien stiliaus pratybomis. (...) Poetas nurodo, kad tai, kas žmogiškąją rūšį iškelia aukščiau „antropofago“, pasinėrusio į nusikaltimus, smurtą, aistras ir neapykantą, yra sugebėjimas stebėtis, šlovinti, melstis, peržengti save, taip pat dvasinės permainos troškimas, gebėjimas kitame žmoguje įžvelgti dieviškumo ženklus.

A. Žukausko poezija visiškai atitinka Cz. Miłoszo idėją, deklaruojančią vidinę discipliną ir asmenybės raidą, visos kūrinijos šlovinimą. Abu poetai savo kūryba moko „vidinės laisvės, reikalingos tam, kad sugebėtumėm žmogaus pašaukimą atitinkančiu būdu paklusti patikimesnėms ir išradingesnėms nei protas galioms“ [9]. A. Žukauskas teigia: „Turinys ir forma yra vidinis poreikis ar postūmis, greičiau sąmonės ir ypač pasąmonės įsakymas, o ne protavimų ir išprotavimų rezultatas. Būtos ir būsimos patirties, būtų ir būsimų pergyvenimų, įvykių, įspūdžių, džiaugsmų ir liūdesių, pykčių ir atvangų klodai, ilgus metus sodriai susigulėję, regis, sulediję, staigiai atgyja, sujuda, gaiviai ir džiugiai veržiasi gyventi, turėdami jau aiškią formą, turinį, temperatūrą –­­ visą sudėtingą poetinių padargų rinktinę. Viskas vyksta savaime, tarsi padiktuota, poe­tui belieka užrašyti.“ [10]

Klausimas: kaip užrašoma? Nežinau žodingesnio poeto už Albiną Žukauską. Ir tas jo žodingumas anaiptol nė kiek nepanašus į tuščiažodžiavimą ar specialiai kuriamą išradingą, rafinuotą, originalų stilių, mėgaujantis savo kūrybine išmone. Jis tikrai pasirašytų po Cz. Miłoszo žodžiais, kad „nėra blogesnių įbauginto žmogaus advokatų už poetus, kuriems žodis yra praradęs perspėjančiąją ir svarstančiąją galią; kurie patikėjo, kad žmogaus „teismo“ dieną svarbūs bus tik gražūs sakiniai“ [11]. Taip, A. Žukauskui gali „metai kilti aukštyn uruliais kaip vėjo pagautos smiltys“[12] ir būti „žvėriškai žydras dangus“, ir „būvis velniškai šviesus ar dieviškai tamsus, ir troškimai dori nedori, ir siekiai, pasiekimai, atsiekimai, nusiekimai, nusisiekimai, persiekimai –­ visokie. Žodžiu, kas įmanoma, lygiai kaip tas, kas neįmanoma.“ [13]

Padaryta, kas buvo įmanoma

Dar 2010 metais Literatūros fondo direktoriaus, poeto M. Karčiausko raginami, pradėjome planuoti, kaip švęsime poeto 100-ąsias gimimo metines. Buvo kalbėta, kad reikia sutvarkyti sodybvietę, jo gimtajame name įrengti ekspoziciją, pastatyti paminklinį akmenį, išleisti eilėraščių rinktinę lietuvių ir lenkų kalbomis, rinktinius raštus, sukurti ir atidengti memorialinę lentą prie namo Liubarto gatvėje Vilniuje, kuriame poetas ilgą laiką gyveno. Nes kažkaip nesmagu, kad vienintelis toks nepakartojamas, originalus praėjusio šimtmečio poetas taip ir liko neįvertintas ir net dorai nepastebėtas. Jis ir pats tą suvokė, nes 1971 m. „Poezijos pavasario“ almanache su kartėliu rašė: „Dabar, berods, esu gerokai senoviškas. Tai matyti ir iš kritikos darbų: bent per praėjusį dešimtmetį apžvalginiuose kritikų darbuose mano kūrybai neatsirado nei gero, nei blogo žodžio. Vadinasi, moderniajai šių dienų kritikai, jos akims – aš kaip ir neegzistuoju. Reikėtų daryti išvadas, bet juk žmogus ne žaltys, iš kailio neišsinersi. O jei išsinersi, būsi tik juokingas.“ [14]

Dėl vieno iš tų planuojamų darbų M. Karčiauskas pradėjo tartis su Lenkijos lietuviais, paragino mus „atridenti“ tinkamą akmenį prie A. Žukausko sodybos. Nes juk apdainuotoji Bubelių pirkia išlikus, pušis irgi stovi, o kokio nors ženklo, kad čia gyventa poeto, nėra. Taigi pernai pavasarį su M. Karčiausku ir buvusiu LRS pirmininku Jonu Liniausku braidžiojome po Dusnyčios ūkininkų Janinos ir Algio Macukonių laukus – ieškojome tinkamo akmens Rašytojo atminimui įamžinti.

Buvo kovo pabaiga, metas, kai dar žemė neatsikračiusi įšalo, tinkamas laikas galingai technikai po laukus keberiotis. Iš kokių penkių nugaras gerokai virš dirvos iškėlusių akmenų išsirinkome tokį tikrai žukauskišką, griozdišką, keistokų, netašytų formų, kad net nesumojome, ant kurio šono teks jį guldyti, statyti ar tupdyti. Norėdami apsispręsti, nuvažiavome prie Albino gryčios. Keista prisipažinti, bet aš, kaimo vaikas, tik ten, tą vėsią kovo dieną pirmą kartą gyvenime išgirdau stulbinantį gervių klegesį. Jos tikriausiai šalia esančiuose pelkynuose apžiūrinėjo savo būsimąsias perimvietes ir tarškėjo, klegėjo, girgždėjo... Ir tada prisiminiau „žąsų kaustymą“ ir visą žukauskišką paukštelyną: „kas tų tėvonijos paukščių (...) čirškimas, čežėjimas, griežimas, putpuliavimas, (...) – neperklausysi, nesuklausysi, neišklausysi – ausys plyšta! Iki šiol dar skamba širdyje.“ [15]

Ir man lig šiol skamba tas koncertas ausyse ir jau žinau, kad nuo šiol Bubeliai ir atmintyje išlikęs Žukauskų sodybos vaizdas visada turės vieną ir tą patį muzikinį foną –­ gervių aldesį.

Beje, jeigu kam įdomu, kaip sekėsi įkurdinti mūsų išrinktą didžiulį raudono granito akmenį priešais Albino Žukausko pirkios langus, gali atsidaryti Lenkijos lietuvių interneto puslapį www.punskas.pl. Akmenyje įmontuota Krištupo Vilučio sukurta lenta su iškaltu Poeto eilėraščio „Alksnio nelabatvė“ trieiliu: Pavasarėjant norisi pabūti Bubeliuose, / Pasirymoti Paukščių Kelio nuosklandose. / Sutikti gražią šventę: alksnio iš numirusių prisikėlimą – ir užrašas: „Poeto Albino Žukausko gimtinė“.

Akmuo visa grožybe pasipuikavo vos keletą dienų, 2011 m. rugpjūčio 23 dieną paminklinę lentą sudaužė lenkų ekstremistai, visą akmenį apipylę raudonais dažais.

Paradoksas: žmogus, visada pasisakęs už žmonių, luomų, tautų lygybę, net ir po mirties nukenčia nuo nacionalistų. Prisiminkime žodžius iš jo autobiografijos: „Antroje trečiojo dešimtmečio pusėje (...) gatvėse, mokyklose, net maldyklose siautėjo endekai, lazdomis, kasteltais, savo darbo durklais, net revolveriais ginkluoti padaužos iš studentijos ir šiaip padugnių tarpo. Tautinės mažumos buvo diskriminuojamos. Aukštosiose mokyklose žydams buvo įvestas getas – jie turėjo sėdėti dešinėje pusėje. Mes protestuodami sėsdavome kartu su žydais. Daug kam už tai kliūdavo, man taip pat endekai porą kartų pataršė plunksnas.“ [16]

Praėjus beveik šimtui metų šių laikų „endekai“ taršo Seinų krašte lietuvių kultūros paminklus. Bet ne apie juos dabar kalba, o apie tai, kad Cz. Miłoszas irgi nepakentė endekų siautėjimo, nacionalizmo, tautinių mažumų diskriminavimo. Jis rašė: „(...) mudu su Tadeuszu Byrskiu buvome labai probaltarusiški, prolietuviški ir visą politiką laikėme visišku pamišimu.“ [17] Kuo tai baigėsi? Juos, apšaukę komunistais, išmetė iš Vilniaus radijo, kuriame tuo metu dirbo ir į eterį kviesdavosi kitų tautų pašnekovų, leido skambėti baltarusių chorų dainoms. Reikia priminti, kad „1935 metais Vilniaus vaivados pareigas užėmė pulkininkas Ludvikas Bocianskis, (...) kategoriškai nusiteikęs prieš mažumas: (...) Jis drastiškomis priemonėmis siekė apriboti lietuvių tautinės mažumos laisves, uždarinėjo lietuviškas mokyklas, kontroliavo Vilniaus spaudą“ [18].

Tačiau jokia diskriminacija, jokios represijos negalėjo sustabdyti kūrybingų asmenybių, o tokios, be abejonės, buvo abu poetai. Turiu viltį, kad nieks nesustabdys ir geros valios žmonių šiapus ir anapus sienos: paminklas bus atnaujintas ir per šių metų Poezijos pavasarį vyks jo iškilmingas atidengimas. Taip pat turiu viltį, kad po truputį sutelksime visas pajėgas ir imsimės kitų A. Žukausko šimtmečiui suplanuotų darbų. Belieka kiekvienam pasilinkėti poe­to žodžiais: „Darbų – per akis. Duokdie tik ilgą ilgatvę labatvę, kad viską apžiotumėm.“ [19]


____________________________________


[1] Tarybinių rašytojų autobiografijos. –­ Vilnius: Vaga, 1989, p. 841–42.
[2] Tarybų Lietuvos rašytojai. – Vilnius: Vaga, 1977, p. 539.
[3] Miłosz Cz. Rinktiniai eilėraščiai. – Vilnius: Baltos lankos, 2011, p.108.
[4] Miłosz Cz. Przygody młodego umysłu. – Kraków: 2003, p. 241.
[5] Tarybų Lietuvos rašytojai. – Vilnius: Vaga, 1977, p. 529.
[6] Iš A. Žukausko rašytos rekomendacijos į LRS Vidmantei Jasukaitytei, 1979 11 25.
[7] Ten pat, p. 539.
[8] Miłosz Cz. Rinktiniai eilėraščiai. – Vilnius: Baltos lankos, 2011, p. 376.
[9] Franaszek A. Miłosz biografija, znak. – Kraków: 2011, p. 280.
[10] Tarybų Lietuvos rašytojai. – Vilnius: Vaga, 1977, p., 533, 534.
[11] Franaszek A. Miłosz biografija, znak. – Kraków: 2011, p. 278.
[12] Žukauskas A. „Mano žemė“, Rinktiniai raštai. – Vilnius: Vaga, 1986, T. I., p. 21.
[13] Tarybinių lietuvių rašytojų autobiografijos. – Vilnius: Vaga, 1989, p. 840.
[14] Poezijos pavasaris. – Vilnius: Vaga, 1971, p. 30.
[15] Tarybinių lietuvių rašytijų autobiografijos. – Vilnius: Vaga, 1989, p. 842.
[16] Tarybų Lietuvos rašytojai. – Vilnius: Vaga, 1967, p. 326.
[17] Maištingas Cz. Miłoszo autoportretas. – Vilnius: Alma littera, 1997, p. 95.
[18] Franaszek A. Miłosz. Biografija, znak. – Kraków: 2011, p. 251.
[19] Tarybinių lietuvių rašytojų autobiografijos. –­ Vilnius: Vaga, 1989, p. 847.



Birutė Jonuškaitė
 

Rašytojai

 
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
 
Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą