Žinios iš Kembridžo

Kalbant apie religiją ir netoleranciją, nereikia skubėti į viduramžius ar į katalikų ir protestantų karus XVI amžiuje. Pavyzdžių galima rasti ir čia pat.

Pernai Salmanas Rushdie išleido romaną „Shalimar the Clown“. Praėjus porai dienų po išleidimo, atvyko į Harvardą pristatyti savo knygos.

Kembridže dar yra pora privačių knygynų, kuriuose – didelis pasirinkimas ir nepaprastas aptarnavimas. „Harvard Book Store“ knygyne nėra nei kavinės, nei muzikos įrašų skyriaus – tik knygos: senos ir naujos, pigios ir brangios... Nuėjęs visada rasi siurprizų. Porą kartų per savaitę pristatomos naujos knygos – pačiame knygyne, kurioje nors iš šimtų Harvardo salių ar bažnyčių.

Taigi lapkričio 7 d. Salmanas Rushdie Harvarde pristatė savo romaną. Tai nepraktikuojantis musulmonas, turbūt vienas iš žymiausių Indijos rašytojų (anglų kalba), kuris už savo įsitikinimus ar netikėjimą, taip pat už romaną „The Satanic Verses“ (1989) yra pasmerktas mirčiai – jeigu atsirastų toks, kuris jį norėtų nužudyti už tris milijonus dolerių. Beje, tą įsakymą davė dabar jau miręs Ayatollah Ali Khamenei.

Porą metų rašytojas buvo priverstas slapstytis Londono požemiuose. Bet Harvarde Salmanas jautėsi laisvai: vaikščiojo, su visais sveikinosi ir postringavo. Niekam neatrodė, kad jis bijo būti nužudytas. Tačiau to negalima pasakyti apie jo vertėjus ir leidėjus. Į Kalifornijos universiteto Berkeley’o knygyną porą kartų buvo įmestos bombos. Pusė tuzino žmonių žuvo, protestavę prie britų ambasados Bombėjuje, Egipte ir dar kažkur. Musulmonai viešai degino jo knygas. 1991 m. Tokijuje buvo nužudytas japonų vertėjas Hitošis Igarašis. Italų vertėjas Milane buvo sumuštas. Norvegijos leidėjas Williamas Nygaardas nušautas Osle. Net turkų vertėją Azizą Nesiną norėta nužudyti, padegtas viešbutis, kuriame jis buvo apsistojęs. Vertėjas liko gyvas – žuvo 37 nekalti žmonės...

Kaip matote, šiame amžiuje ir vertėjo profesija tapo pavojinga. Netolerancijos pavyzdžių pakanka.

Ahmedas Salmanas Rushdie gimė 1947 m. Bombėjuje, vidurinės klasės musulmonų šeimoje. Sako, kad jo senelis buvo urdų poetas, jo tėvas baigė Kembridžo universitetą. Vos 14 metų Salmanas buvo išsiųstas mokytis į Angliją. Nusistovėjus Indijoje naujai tvarkai, tėvai persikėlė į Karačį, Pakistaną, kur glaudėsi prie kitų musulmonų pabėgėlių. Subyrėjusios britų imperijos išeiviai buvo priversti pasirinkti arba Indiją, arba Pakistaną. Rushdie galų gale pasirinko Ameriką.

Pirmą kartą su juo teko susitikti Niujorke per tarptautinį rašytojų festivalį (2005 m. balandžio 16-22d.) „PEN klubo pasauliniai balsai“ (Salmanas yra Amerikos PEN centro prezidentas, t.y. vadovauja daugiau kaip 2000 narių). Festivalyje dalyvavo 125 rašytojai iš 43 kraštų. Diskutuojant, kam priklauso Czesławas Miłoszas, gal geriausiai atsakymą suformulavo Salmanas: „Miłoszas gimė Lietuvoje, rašė lenkiškai, bet yra Amerikos rašytojas“.

Rushdie knygos pristatymas vyko bažnyčioje (ironiška, anot rašytojo). Jis trumpai paskaitė romano ištraukų ir pakvietė Homį Bhabhą, kad apibūdintų jo veikalą. Tai tikras magiško realizmo atstovas: mitas ir fantazija sulydoma su esama realybe. Bet jei ieškotume įtakų, tai jų galima rasti Günterio Grasso romanuose ir – kodėl ne? – klasiškajame Michailo Bulgakovo romane „Meistras ir Margarita“ – kalbėjo prelegentas.

Romanas prasideda kaip paprastas detektyvas, kai Shalimaras, buvęs vairuotojas, nužudo Kašmyro diplomatą Maxą Ophulsą. Maxas turi nesantuokinę dukterį, ironiškai pavadintą Indija (turbūt pagal Indirą Gandhi, kurios, atrodo, autorius nemėgsta). Vėliau, lyg keliaudami Cervanteso žemėlapių keliais, atsiduriame autoriaus jaunystės Kašmyre ir Indijoje (skaitant sunku suprasti, kuo jis save laiko). Bet su Rushdie reikia atsargiai – ne viskas yra taip, kaip atrodo iš pirmo žvilgsnio. Pavyzdžiui, atrodo, jog romanas yra apie Kašmyrą, tuo tarpu svarbiausias personažas yra Shalimaras.

Atrodytų, lyg geopolitinės ir geokultūrinės sienos jau nebeegzistuoja, ir visi žmonės yra vienas žmogus, o globalizacija mus visus praryja savo vienodumu. Mano istorija ir tavo, ir jų, ir mūsų istorijos susipina taip, kad visai nesvarbu, kieno čia fikcija. Tos geopolitinės ribos neturi reikšmės ir rašytojams. Galop nesvarbu, kokia kalba bus parašytas veikalas, – jo vertimą nuo originalo skirs daugiausia pora mėnesių.

Kas išskiria šį autorių? Nepaprastas erotiškumas, kuris jam yra tiesiog normalus, natūralus, nereikia dėl jo per daug sielotis. Viskas apvilkta nepaprasta kalba, kiekvienas žodis toks pilnas prasmės, kad visai nesvarbu, kiek laiko liftas leidžiasi nuo vienuoliktojo aukšto į pirmąjį, – per tą laiką autorius arba romano pasakotojas spėja su visomis detalėmis aprašyti moterų seksualumo pavidalus. Tačiau palikime skaitymo malonumą pačiam skaitytojui.