Žievių žydėjimas Kaune

Pokalbis su poete, Maironio lietuvių literatūros muziejaus direktore ALDONA RUSECKAITE

Kaip vertinate Kauno kultūros politiką? Ko stinga, ko galbūt per daug? Jei už apvalaus stalo susėstų Kauno kultūros žmonės, kokių tikėtumėtės rezultatų?

Bendros Kauno kultūros politikos aš neišmanau. Tai sudėtingas daugiasluoksnis reiškinys. Reiktų to klausti miesto kultūros valdininkų. Kultūros atžvilgiu susiduriu dviem aspektais. Pirmuoju - kaip kultūros įstaigos vadovė, įstaigos, kuri Kauno kultūroje turi savo nišą ir savo prisijaukintą kaunietį. Sakyčiau, kad tarp visų kitų ir mes esame miesto kultūros kūrėjai. Antruoju - esu kultūros vartotoja. Išsiskleidžiu prieš save "Kauno dienos" skelbimus ir ten matau iš karto visą "politiką", o jei tiksliau - veiksmą ir vyksmą. Kiekvieną savaitės vakarą gali eiti bent į kelis objektus. Eiliniam vartotojui nereikalinga politika - jam reikia gerų, įdomių, profesionalių, patrauklių dalykų (šiuo atveju kalbu ne apie šou meną ir jo gerbėjus).

Ko man stinga Kaune? Gerų spektaklių Dramos teatre; kultūrai, menui skirto kasdvisavaitinio laikraščio (nors jis, ko gero, greit subankrutuotų...), geranoriško domėjimosi vienų kitais, bendrų projektų, originalesnės raiškos.

Ko per daug? Man lyg ir nieko, tiesiog apie tai negalvoju. Per daug - beveik visada gali sumažinti...

Kauno kultūros žmonės kartais susėda už apvalių stalų - ir vienos srities, ir įvairių. Pasvarsto vieną kitą klausimą, situaciją ir dažniausiai viską baigia konfliktu, kuriame tvyro rankų nučiupinėtų litų kvapas... Bet tokie susitikimai naudingi vien dėl to, jog pabendraujame neformaliai, kas nors ką nors su kuo nors susitaria, pamatome, kokią naują raukšlę rūpesčiai įrėžė kolegos veide...

Keletas žodžių apie Kaune esančių respublikinio pavaldumo kultūros įstaigų santykį su miesto valdymo politika, taip pat bendrus ir nebendrus ryšius. Kaunui ši problema bene aktualiausia, nes mieste yra keli dideli muziejai, gal trys teatrai, biblioteka, kurie yra išlaikomi iš valstybės biudžeto, jų steigėjai yra Vilniuje, nors savo veiklą jie skiria mūsų miestui. Žinoma, yra sąlyčio taškų, mecenavimo ženklų, bet va čia bendros kultūros politikos tikrai nėra. Daugiausia išmanau apie muziejus, mes net savo darbo planų miesto kultūros valdininkams nepateikiame, nors į atskirus renginius visada kviečiame... Įsivaizduoju, nebus lengva susidraugauti ir tada, kai atsiras gyvas reikalas rengti bendrus didžiulius projektus po metų kitų pradėsiantiems funkcionuoti Europos Sajungos struktūriniams fondams, kurių nuostatuose kultūra nėra išskirta ir paminėta. Ji turi šlietis prie turizmo, gyventojų užimtumo, socialinių ar žemės ūkio reikalų... Struktūriniams fondams projektus teks pateikti daugiausia regioniniu principu. Tad Kaunas su jame esančiomis respublikinio pavaldumo įstaigomis turės rasti bendrą politiką. Priešingu atveju daug kas gali išnykti, suskilti. O tai pirmiausia nenaudinga miestui.

Šiandien lyginame įvairias Lietuvos ir Vakarų, Rytų Europos gyvenimo bei veiklos sritis. Kaip palygintumėte muziejų situaciją?

Nesu išmaišiusi pasaulio ir jo muziejų. Galiu tik dėkoti Lietuvos Respublikos kultūros ministerijai, jog finansiškai paremia muziejininkų studijines keliones į vieną ar kitą Europos šalį.

Kai kuriose valstybėse, pavyzdžiui, Danijoje, muziejininko profesija prestižinė, gerai apmokama. Marselyje tuo tarpu Miesto muziejaus direktorė sakė, jog muziejininkas nėra labai vertinamas ir algos jam vos užtenka pragyventi. (Mūsų muziejininkų, dirbančių už tuos europiečius nė kiek ne prasčiau, algos leidžia vos kvėpuoti su duonos plutele ir nevalyto vandens lašeliu...)

Europos muziejuose, kuriuos esu aplankiusi, puikios ekspozicijos, pritaikyti ekspoziciniai baldai, geras apšvietimas, įdomus eksponato pateikimas, pagal reikalavimus įrengtos saugyklos. (Nors praėjusį rudenį vėlgi tame pačiame Marselyje matėme ir "paguodžiančių" situacijų: eksponatai sugrūsti, stogas kiauras, ir tik prieš keletą dienų įjungtas internetas.)

Bet Danijoje rugsėjo mėnesį mažame kaimo muziejėlyje šildymas "kontroliuoja pats save", labai jautriai taikydamasis prie oro svyravimų... Šiaip ir Maskvos, Peterburgo, ir Vakarų Europos muziejai šiuo metu metasi į išorinius dalykus. Klasikinė ekspozicija ir tradicinė ekskursija jau lyg ir atgyvena. Maskvoje samdomi artistai, kurie vaidina situacijas pagal muziejaus profilį, muziejuose kuriamos tarnybos bendravimui su visuomene, ieškoma įvairiausių formų patraukti, nustebinti, sudominti, sudaryti sąlygas muziejinės veiklos procese dalyvauti lankytojui. Bet eksponatas yra karalius! Nemanykite, kad ant jų sėdima, gulima. Kartais mes, Lietuvos muziejininkai, esame kaltinami, jog neleidžiame lankytojams "naudoti" (liesti, išbandyti ir t.t.) eksponatų. Bet juk niekur pasaulyje taip nėra. O darbo formos su lankytojais Lietuvos muziejuose taip pat labai įvairios. Daugiausia, žinoma, taikomos įvairaus amžiaus moksleiviams. Nors Lietuvos visuomenė, kaip ir Lietuvos Vyriausybė, Seimas (išskyrus Kultūros ministeriją), su muziejais, jų turtais, jų padėtimi susipažinę per menkai.

Kartais po kokių skaičiavimų, tyrinėjimų muziejai dar kuo nors kaltinami, gąsdinami. Muziejus prilyginamas pelną teikiančiai įmonei. Lietuvos muziejininkai turi daug gerų idėjų, bet muziejaus grindinys irgi litu grindžiamas... Jeigu idėja guli užrakinta stalčiuke, ji vaikučių neatsiveda...

Kaunas ir Vilnius. Kuo šie miestai panašūs ir kuo skirtingi, Jūsų nuomone?

Kad ir kiek jie būtų panašūs ar skirtingi, kokio nors dipolio idėjai tikrai nepritariu. (Nors kas žino, gal laikas įrodys, jog tai puikus, nepiktybinis darinys...)

Miestai panašūs tuo, jog juose gyvena tie patys žmonės, gyvena čia ir dabar; ir jie trokšta gyventi geriau, įdomiau. Nepatinka, kai šiuos miestus priešina, lygina - dažniausiai Kauno nenaudai. Taip, esame viskuo silpnesni, bet mums skiriama daug mažiau investicijų nei Vilniui; Kaune nesitelkia ministerijos ir ambasados; į visas autoritetingas meno, kultūros komisijas kviečiami beveik tik vilniečiai... O ko ir per kokius fondus Kaunas nesugeba pasiimti, šitų dalykų aš nežinau.

Iš esmės Kauno aktoriai, muzikantai, chorai, muziejininkai, fotografai, dailininkai, rašytojai nėra nei geresni, nei blogesni už vilniečius. Talentas visur yra talentas. Tiesiog kartais jie turi per mažai galimybių, stokoja erdvės raiškai, neranda reikalingų ryšių ir tada - kas skaudžiausia - išvažiuoja į Vilnių... Todėl džiaugiuosi, jog mūsų muziejuje dažnai vieši rašytojai iš Vilniaus, pristato naujas knygas, švenčiame jų gyvenimo ir kūrybos sukaktis. Jie pamilsta mūsų lankytojus kauniečius kaip gerą, imlią, suprantančią auditoriją.

O ir kauniečiai rašytojai nėra Vilniuje nušvilpiami...

Jūsų požiūris į gyvenimą ir žmones - kaip kultūros įstaigos vadovės, kaip poetės. Kokias savo ir aplinkinių savybes labiausiai gerbiate? Už kurias labiausiai smerktumėte?

Tai sunkus klausimas. Į jį trumpai neįmanoma atsakyti, o juolab nesinori pačiai save vertinti ar per daug išsiduoti...

Manau, kad svarbiausia yra pagarba kitam žmogui, jo darbams ir siekiams. Nors tas posakis "Neteisk ir nebūsi teisiamas" šiuo metu nelabai galioja, bet vis tiek norėčiau būti tolerantiška, pakanti ir suprantanti kitus žmones.

Darbe noriu bendraminčių, turinčių realių, protingų idėjų. Vertinu patikimumą, laikymąsi duoto žodžio, susikaupimą, kantrybę. Džiaugiuosi, kai kolegos darbus padaro kūrybiškai, laiku, iki galo. Muziejus yra tokia vieta, kur atsiduri tarsi grandinėje - gauni saugoti vertybes, privalai tuo laiku, kai dirbi, jas pats kaupti, tyrinėti ir, atėjus laikui, tą sudėtingą darbą perduoti kitai kartai. Todėl tai, ką darai, su šiandiena nesibaigia. Tuos darbus po tavęs vertins kiti. Tai didelė atsakomybė, be jos - nė žingsnio.

Džiaugiuosi, kai darbuotojai sugeba dirbti ir po vieną, ir drauge sutardami, siekdami bendro tikslo ir rezultatų. Visada stebiuosi, kai žmonės nerūpestingai švaisto šio vienintelio gyvenimo brangų laiką, bet ir pati ne visada to išvengiu.

Ar turite gyvenimo credo?

Atsakydama į šį klausimą, norėčiau pasitelkti kitų išmintį. Štai T.Williamsas yra pasakęs: "Darbas! Mieliausias iš visų trumpų žodžių, savo reikšme pralenkiantis net meilę". O ir garsioji maldelė, kurią visi žinome, yra tokia: "Dieve, duok man kantrybės ištverti tai, ko negaliu pakeisti; jėgų pakeisti tai, ką galiu; ir išminties atskirti viena nuo kito". Šią maldelę irgi skiriu darbui, nes darbe randu daug prasmės, nes darbas yra begalinis...

Kūrybingi žmonės jautrūs grožiui. Nusakykite - keliais žodžiais - artėjantį pavasarį...

Ačiū Dievui, kad ateina pavasaris. Nereikės mokėti už šildymą, nes Kaune turime penkis mažesnius ir vieną didžiulį pastatą, po kiekvienos žiemos lieka skolų... Iš visų mokesčiams skirtų pinigų šilumai tenka didžioji dalis. O jei romantiškiau - bandžiau tyrinėti pirmuosius pavasario dvelksmus Maironio sode, tačiau kol kas žydi tik žievės. Visomis spalvomis pasipuošę dar Poeto sodintų ąžuolų, tuopų, obelų kamienai, taip norisi iš jų sudėti puokštę. Varnos dar vagia zylėms skirtus lašinukus (muziejininkai su paukščiais dalijasi savo pietumis). Kai S.Nėries memorialiniame namelyje Palemone jauna kolegė susijaudinusi vedė savo pirmąją ekskursiją, už lango staiga sučiulbo kažkoks paukštelis. Nuščiuvom - žiemą čia jo nebuvo. Vadinasi, parskrido. Jis, matyt, irgi susirūpinęs, jog artėja poetės šimtasis gimtadienis, o namelis bekiūžtąs, suskilusiom sienom, reikia restauruoti, reikia ruoštis iškilmingai šventei. Bet vilties turim - beveik kartu su tuo paukšteliu iš Vyriausybės atvažiavo atsakingi darbuotojai, įvertinom, susitarėm, lauksim.

O ir Kauno valdžia, be abejo, išties pagalbos ranką. Gal aplinką sutvarkys?.. Tad - mylimas pavasari, į Kauną joki drąsiai! (Teatleidžia Poetė...)


Kalbėjosi EUGENIJA VAITKEVIČIŪTĖ