„Žiemgalos“ sukaktis

Prieš septynerius metus Kaune pradėtas leisti istorijos ir kultūros žurnalas „Žiemgala“, džiuginęs ne tik Šiaurės Lietuvos inteligentiją, bet ir po visą Lietuvą išsibarsčiusius kraštiečius, šiemet sulaukė mažo jubiliejaus. Birželį punktualiai (simptomiško leidinių vėlavimo amžiuje – išskirtinis bruožas) pristatytas penkioliktas žurnalo numeris. Šia proga norėtųsi tarti keletą žodžių.

Pastaruoju metu dažnai prabylama apie persisotinusį elitine kultūra Metropolį ir alkstančią Provinciją. Vien tik šią vasarą kai kurie mokslo ir kultūros renginiai („Santaros-Šviesos“ konferencija, XIII pasaulio lietuvių mokslo ir kultūros simpoziumas ir kt.) iš sostinės buvo perkelti ne tik į laikinąją sostinę, bet ir į nuošalesnius miestus bei miestelius. Tačiau retai prisimenama, jog panašaus pobūdžio žingsniai seniai žengti. Žiemgalos regiono pavyzdžiu remdamiesi, galime teigti, jog tokios idėjos subrendo dar dainuojančios revoliucijos metais. Nesuklysime elitinės kultūros sklaidos vartais Šiaurės Lietuvoje pavadindami ir „Žiemgalos“ žurnalą.

Ką reiškia keliems Šiaurės Lietuvos rajonams (pastaruoju metu išsiplėtusi skaitytojų geografija leidžia klabėti apie Akmenės, Biržų, Joniškio, Pakruojo, Pasvalio bei Radviliškio rajonus) periodiškai pasirodantis aukštos poligrafinės kultūros, iš žymiausių savo sričių specialistų publikacijų sukomplektuotas žurnalas? Pirmiausia toks žurnalas supažindina skaitytoją su įvairiais kultūriniais regiono reiškiniais. Šiame numeryje tokią funkciją atlieka daugelis straipsnių: muzikologės Virginijos Apanavičienės „Žiemgalos kompozitoriai ir lietuviškumo idėjos“, etnologo Žilvičio Bernardo Šaknio „Aukštaitijos jaunimo subregioninis tapatumas. Kartografinis tyrimas“, istorikės Nijolės Lukšionytės-Tolvaišienės „Šiaurės Lietuvos dvarai“, Jono Nekrašiaus „Fotografijos raida Šiaurės Lietuvoje XIX a. pabaigoje–XX a. viduryje“ ir kiti. Net palyginti nedideliame regione siekiama išskirti lokalinius reiškinius, parodyti jų savitumą ir reikšmę bendriesiems visuomeninio gyvenimo bei kultūros procesams. Šiuo atžvilgiu minėtinos tokios publikacijos: istoriko Deimanto Karvelio „Biržų miestas ir miestiečiai XVI a. pabaigoje–XVII a. viduryje“, Valento Cibulsko „Evangelikų reformatų bažnyčios. Papilys ir Nemunėlio Radviliškis“, Jono Aničo „Generolas Silvestras Žukauskas“, Laimos Petrusevičiūtės „Stasio Ušinsko vitražai Kaune“, Elenos Bukelienės „Marius Katiliškis. Biografijos bruožai“. Neretai žurnale atskleidžiami vis kiti to paties reiškinio ar asmens veiklos kontekstai. Dažnokai vis kitaip pažvelgiama į Biržų istoriją (ankstesniuose numeriuose pristatyta pilies, bažnyčios istorija), ne kartą aptarta ir Stasio Ušinsko kūryba (ankstesniuose numeriuose analizuota jo, kaip dailininko ir scenografo, lėlių teatro kūrėjo, veikla) ir taip toliau. Tokie publikacijų ciklai leidžia tikėtis, jog ateityje pasirodys monografinio pobūdžio leidinių. „Žiemgalos“ žurnale stengiamasi įvertinti naujus leidinius (pvz., jubiliejiniame numeryje archeologas Algirdas Girininkas recenzuoja Ilonos Vaškevičiūtės 2004 m. pasirodžiusią knygą „Žiemgaliai V–XII a.“ ir pan.). Išsamūs šiame krašte vykusių renginių bei įvairių sukakčių pristatymai perša mintį, jog žurnalas atlieka ne tik kultūros metraštininko funkciją, bet tampa ir tarsi šio krašto kultūros kalendoriumi. Manytume, kad būtų prasminga leisti atskirą „Žiemgalos krašto kalendorių“.

Žurnalą leidžia Kaune įsikūrusi „Žiemgalos“ leidykla ir jos vadovas bei žurnalo atsakingasis redaktorius Vytautas Didžpetris. Jubiliejiniame numeryje jis pabrėžė, kad „Akmenės, Biržų, Joniškio, Pakruojo, Pasvalio, Radviliškio rajonų savivaldybių administracijų dėka žurnalas pasiekė šių savivaldybių bibliotekų filialus, mokyklų bibliotekas, o Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondo dėka – savivaldybių, universitetų, LR švietimo ir mokslo ministerijos Mokytojų švietimo centrus, visų šalies rajonų viešąsias bibliotekas. (…) Susirūpinimą, deja, kelia visuomenės pilietinės brandos stoka, regiono kultūros paveldo išsaugojimo, etninės kultūros tęstinumo problemos, pasaulio masinės kultūros sklaidos įtaka. Tai ir yra „Žiemgalos“ žurnalo leidėjų veiklos gairės“. Belieka tikėtis, jog nei minėtų rėmėjų, nei bendradarbių ateityje nepristigs.