Žiema, žiema, snaigės veidą bučiuoja

Gerai būtų. Ir dar pratęst, paskaityt poezijos, pasėdėt prie apsnigtų palangių, paragaut kieto ir neskanaus avangardo (žinoma, jei tas žodis tinka).

Anokia žiema: už lango šaltukas besniegis, viduje – „Kaip aš gulėjau mirties patale“. Ir be juokų... Susirinkusių į prezentaciją, kurioje, be keleto garbių pusamžių poetų, amžinų „jaunų girtuoklių“ ir „rasyk.lt“ atstovų, sudariusių daugumą, didžiąją daugumą, daugiau nieko nebuvo. Tiesa, viena bobutė miegojo paskutinėje eilėje.

Prasidėjo viskas mirtinai rimtai: dvi juodos kolonos ant scenos, aplink kabo lede įšaldytų objektų fotografijos. Nuotraukų autorius – Alis Balbierius (čia įterpsime reklaminę pauzę – nuotraukas galima pamatyti puslapyje www.alisphotoart.com).

Skambant gedulingai muzikai buvo įneštas Benedikto Januševičiaus trijų dienų triūsu sukaltas juodmargis grabas (karstu vadinti jo neapsiverčia liežuvis), prikalinėtas didžiulių vinių ir farširuotas ankstesniais ir dabartiniais „Literatūrinės sostinės žiemos“ almanachais. Pastatę grabą, prabilo vedėjai ir almanacho „Žiema ir mirtis“ sudarytojai Žilvinas Andriušis ir Dainius Gintalas. Jūsų dėmesiui pateikiame visą Dainiaus Gintalo kalbą (honoraro dalį galės iš manęs atsiimti alumi):

„Štai taip mes laidojame pernai sunkiai susirgusią Literatūrinę sostinės žiemą, pažiūrėkit, koks stiprus buvo jos skausmas, tarsi į kūną budeliai būtų susmaigstę tūkstantį vinių, ir pažiūrėkit, koks gražus jos karstas, mylinčios menininko rankos palytėtas. Šiemet, prieš įnerdama į įkapes, ji išgyveno begalę netekčių. Ir iš tiesų, daugel sumanymų, kuriuos ji bandė apglėbti savo juoda drobule, mirė, kaip tam pačiam žinomam Cesare Vallejo eilėrašty. Sumanymas skaityti kapinėse (Rasų – Aut. past.) mirė. Tam tikrų neaiškių asmenų troškimas surengti konferenciją ir kažkokias kūrybines dirbtuves mirė. Bandymas suorganizuoti gotikinės muzikos koncertą mirė. Sumanymas atsivilioti Alberto Vidžiūno režisuojamą spektaklį pagal Jeano Paulio Sartre’o pjesę „Už uždarų durų“ mirė. Mirė daug kas, ko reikėjo tikėtis, ir tai, kas buvo užklupta iš pasalų. Ir atrodo, kad visa tai labai dėsninga, nes to greičiausiai norėjo pati Literatūrinė sostinės žiema. Ji norėjo mirties. Galbūt su didele viltimi kitais metais prisikelti – sveika, žvali ir nekamuojama sunkiai pasiligojusio individo skausmų. Galbūt“.

P.S. Pjesės eskizas, atliekamas Šarūnės Naprockaitės visgi buvo parodytas, o tai teikia vilčių kada nors prisikelsiančiai Žiemai.

Toliau – skaitymai. Visi mirties akivaizdoje kažkodėl skaitė gyvas ir džiaugsmingas eiles. Dainius Gintalas su Žilvinu Andriušiu padarė didį eksperimentą: pasirodo, poetai Lietuvos miršta tekstuose džiaugsmingai ir kaip kokie indų maharadžos pasitelkia dar daugybę asmenų ir netgi reiškinių.

Necituosim čia tekstų, kiekvienas norintis pasinerti į spalvingą ir gundantį lietuviškos mirties pasaulį teatsiverčia „Žiemos ir Mirties“ almanachą.

Almanachas sudarytas einant nuo vyriausių iki jauniausių, didžiausią krūvį teikiant mirties temai, kuriame bandomos atskleisti sąsajos tarp žiemos ir mirties, pateikiami skirtingi poetinio kalbėjimo būdai. Knygutė (nes ji plona ir nedidelė) iš tiesų sukalta labai tvirtai ir gerai, negailestingai atmetant daug tekstų. Tai sunku, bet apsimoka, turint omenyje to paties Dainiaus Gintalo sudarytą 2003 metų „Poezijos pavasario“ almanachą.

Buvo nepamiršta ir įteikta „Barzdos“ premija. „Barzdą“ nuo šiol iki kitų metų privalės nešioti Aušra Kaziliūnaitė. Kuri, tiesa, taip ir nepasirodė. Jau tokia vilnonė mirštančio renginio premija. Tikiuosi ji ras kam tą barzdą perduoti – anūkui, rašykui, skaitykui.

Na, o vėliau viskas kaip visada baigėsi. Žiema užgeso tyliai, be kančių. Neskausmingai. Nebent kam nors ryte skaudėjo galvą.