XXI a. rašytojai tarp senų dyzelių

Spalio 6–8 d. Amsterdame vyko XIX Europos rašytojų kongresas.

Jeigu kuriam skaitytojui šios žinutės antraštė asocijuotųsi su sovietmetį gana įprastomis rašytojų ekskursijomis į fabrikus, tai jis klystų. Nenusižiūrėta ir į keturvėjininkų poetiką. Laivų dyzeliai šiame kongrese nieko nereiškė, tik jų buvo daug, geras pusšimtis, t.y. ne mažiau negu rašytojų, iš Europos susirinkusių ir susėdusių salės vidury. Visi dyzeliai – nuo mažiausio iki milžino – buvo išrikiuoti pasieniais didelėje buvusioje Kromhauto laivų statykloje, XIX a. pabaigoje garsioje statomais laivais, į kuriuos XX a. pradėta montuoti modernius dyzelinius variklius. Dabar čia įrengtas muziejus, ir dyzeliai – tik eksponatai, beje, muziejaus darbuotojui panorėjus – veikiantys, kiekvienas vis kitokias galias demonstruojantis, atrodo, per keliasdešimt metų darbo laive nė kiek nepavargęs.

Iš viešbučio į kongreso vietą plaukdavome laivu, ir jame taip pat dunksėjo dyzelis. Iki Kromhauto laivų muziejaus buvo galima nesunkiai nueiti pėsčiomis ar nuvažiuoti dviračiu, bet laivas Amsterdame yra šis tas daugiau negu visas miesto sausumos transportas.

Skaitytojams, matyt, reikėtų paaiškinti (ar priminti) istorinius šio įvykio kontekstus. Europos rašytojų kongresas (European Writers’ Congress – EWC) yra Europos rašytojų asociacijų konfederacija. Jos būstinė, iki šiol buvusi Miunchene dabar persikėlė į Briuselį. EWC įsteigta 1977 metais. Į steigiamąjį kongresą buvo susirinkę 24 delegatai iš 19 Europos šalių. Konfederacijos veikla suaktyvėjo, kai buvo patvirtintas pirmasis jos statutas (1985), išrinktas prezidentas (1989), valdyba ir vykdomasis jos sekretorius (1991). EWC veiklą remia įvairios ES programos. Lietuvos rašytojų sąjunga į šią konfederaciją įstojo 1992 metais, kai EWC suvažiavimas vyko Madride.

EWC rūpesčių zonos: autorių teisės, ES ir globalizacijos iššūkiai; knygos ateitis Europoje; rašytojų vieta ir vaidmuo kultūrų konfliktuose. Pastaraisiais metais buvo organizuota daug tarptautinių renginių (pavyzdžiui, konferencijos „Forum Europa“, „Mare nostrum“).

Amsterdamo kongrese dalyvavo 53 Europos rašytojų organizacijų atstovai iš 29 šalių (Lietuvos rašytojų sąjungai atstovavo šių eilučių autorius, Lietuvos vertėjų sąjungai, šiame kongrese dalyvavusiai stebėtojos teisėmis, – Laimantas Jonušys). Pagrindinės diskusijų Amsterdame temos: EWC vaidmuo ginant nacionalines autorių teises, EWC ir IFRRO (Federation of Reproduction Rights’ Organisations) bendradarbiavimas, skaitmeninės technologijos ir autorių teisės, knygų panaudos įteisinimas Europos šalyse, vertimų strategija, kultūros politika ir globalizacija, žmogaus teisės ir kūrybos laisvė (kongrese dalyvavęs baltarusių poetas Andrejus Chadanovičius priminė kongreso dalyviams, kad cenzūra ir politinė prievarta nė nemano trauktis į užmarštį, bent jau iš kai kurių valstybių).

Buvo išspręsti organizaciniai klausimai: atnaujinta valdyba, patvirtintas naujas vykdomasis sekretorius. Kongresas išsirinko naują EWC prezidentą. Juo tapo Trondas Andreassenas (Norvegija). Per rinkimus jis įveikė kitą kandidatą – poetą Anastassį Vistonitį (Graikiją). Įveikė, nes programinėje kalboje žadėjo dalytis turtinga autorių teisių gynėjo patirtimi ir sėkme savo tėvynėje, nepamiršdamas ir Vistoničio svajonių apie įspūdingus tarptautinius rašytojų forumus literatūros ir kultūros klausimais ar poezijos festivalius.

Ar užteks jėgų? Užteks, – šypsojosi naujasis EWC prezidentas. Juk ne tik rašysime, bet ir honorarus gausime.

Ne visi patikėjome (dėl didelių honorarų). Tai ten, Norvegijoje, gal auksu (bent iš bibliotekų) autoriams lyja. Kaip kalėdinėse pasakose. Kitur – kaip visur.

Išsiskirstydami iš Amsterdamo kongreso juokavom: neduok Dieve rašytojams geležinės sveikatos. Kuriam ji galui? Nebent išmirus visiems XXI a. Europos rašytojams, globalus (pasaulio?) literatūros muziejus išrikiuotų juos palei sienas kaip dyzelius Kromhauto laivų statykloje ir demonstruotų, per kiek laiko kuris autorius autorinį lanką sukurpia. Įdomu būtų aniems, XXII amžiaus, žiūrovams.