Waltas Whitmanas

Apie Waltą Whitmaną kalbasi Astrida Petraitytė ir habil.dr. Marija Aušrinė PAVILIONIENĖ

Iki Whitmano būta Amerikoje ir kitų poetų, bet Emersonas yra jį įvardijęs kaip "pirmą tikrą amerikietišką poetą"?

Waltas Whitmanas yra amerikiečių realizmo literatūros pagrindėjas, realizmo poezijos kūrėjas, taip pat ir gatvės poezijos pradininkas. Tai poetas, tapatinęs save su amerikiečių tauta, ypač - su pažemintais ir nuskriaustais; siekęs apkabinti paprastus žmones, visą Amerikos žemyną, visą pasaulį, išaukštinti žmogų iki kosmoso erdvių. Įdomu, kad Whitmanas eilėraščiais ir literatūriniais straipsniais apie savo kūrybą pats sukūrė pirmojo tikrojo amerikiečių dainiaus legendą. Tačiau ši legenda išliko ne tik todėl, kad autorius stengėsi ją skleisti, bet ir dėl ypatingos jo poezijos, iš kurios sklido vidinė asmenybės jėga, seksualumas, gyvenimo džiaugsmas. Whitmanas sakė: "Kas prisiliečia prie mano knygų, tas prisiliečia prie mano asmenybės". Būtent čia, manau, yra jo kūrybos paslaptis.

Poeto kilmė tipiškai amerikietiška: čia susilieja kelios tautybės. Pažymima ir jį veikusi kvakeriška įtaka.

W.Whitmanas gimė 1819 m. Vest Hilse, Long Ailendo pusiasalyje. Jo tėvas Waltas Whitmanas - išeivis iš Anglijos; motina Luisa van Velsor- danė. Tėvas buvo fermeris, dailidė. Šeimoje augo aštuoni vaikai. Waltas jaunesnysis buvo antrasis vaikas, mylimiausias motinos sūnus; jų dvasinis ryšys nenutrūko iki pat senatvės. Sūnus be galo mylėjo ir gerbė motiną. Nors Whitmanas buvo kilęs iš kaimo, jis nemėgo žemės darbų, net atsisakydavo padėti tėvui rūpintis ferma. Kai Waltui ėjo ketvirti metai, šeima persikėlė į Brukliną, Niujorko rajoną, tuo metu augantį, greitai besivystantį industrinį centrą.

Prisimindama kvakeriškų nuostatų įtaką jo asmenybei, norėčiau pabrėžti, jog Whitmanas anksti suvokė, jog religija jam svetima, nes jis negalėjo "gyventi apsitvėręs tvora". Religija, tikėjimas jam reiškė žmogaus ribotumą, o jis norėjo mylėti visą pasaulį.

Whitmanas neturėjo jokio išsilavinimo… Tai buvo plačios erudicijos žmogus, bet, rodos, vienuolikos metų jis jau baigė mokytis?

Daug amerikiečių rašytojų neturėjo formalaus išsilavinimo - W.Whitmanas vienas iš jų. Į mokyklą Niujorke jis pradėjo eiti penkerių metų, tačiau mokyklos nekentė, nes ten sužinojo, ką reiškia religingi mokytojai, kurie vaikus už menkiausias išdaigas bausdavo rykšte ar diržu. Todėl sulaukęs vienuolikos, W.Whitmanas pradėjo dirbti advokatų Clarkų kontoroje, kur prasidėjo tikroji būsimo rašytojo gyvenimo mokykla. Jis ėmė skaityti savo malonumui - advokato sūnus Edwardas Clarkas įrašė jį į biblioteką ir mažajam pagalbininkui sudarė vertų perskaityti knygų sąrašą. Taip prasidėjo Whitmano pažintis su amerikiečių ir anglų romantikais. Be to, dirbdamas pasiuntiniu kontoroje, išnešiodamas įvairius pranešimus, jis geriau pažino Niujorką, didmiestį, kuris bus pagrindinė jo poezijos veiksmo erdvė. Sulaukęs dvylikos, Whitmanas tapo spaustuvės mokiniu - spaustuvininko specialybė jam labai pravertė. Jis pats surinko ir išleido pirmąjį savo poezijos rinkinį "Žolės lapai".

Kitas reikšmingas jo gyvenimo etapas - 1836 m. ekonominė krizė, kai Whitmanas tapo bedarbiu. Whitmanų šeima grįžo į Vest Hilso fermą. Nors ir neturėjo mokytojo išsilavinimo, septyniolikos metų jaunuolis ėmė mokytojauti. Mokydamas kitus, mokėsi pats. Mokiniai Whitmaną mylėjo: jis buvo priešingybė žiauriems religingiems mokytojams. Mokėjo su mokiniais bendrauti, diskutavo su jais, buvo tikras švietėjas. Whitmano "universitetai" buvo gyvenimas, žurnalistinė veikla ir, žinoma, literatūra, filosofija, teatrai, bendravimas su įdomiais žmonėmis.

Paminėjote Whitmano žurnalistinę veiklą - jis įvairiuose leidiniuose spausdino ne tik straipsnius, bet ir grožinius kūrinius? Tačiau tie pirmieji kūrybiniai bandymai dažnai įvardijami kaip "skaitalas"…

Žurnalistu Whitmanas buvo visą gyvenimą; žurnalistika buvo jo pragyvenimo šaltinis, nors jis ja vertėsi nereguliariai. Whitmanas dirbo įvairių politinių pakraipų laikraščiuose - demokratų, vigų, ėjo įvairias pareigas - korespondento, apžvalgininko, daug rašė apie muziką, teatrą, naujas knygas, buvo net laikraščio redaktoriumi. Dėl nepastovaus charakterio dažnai keitė darbovietes, ne visada atlikdavo laikraščių vadovų įpareigojimus. 1838 m., tėvo remiamas, jis įkūrė spaustuvę, leido laikraštį "Long Ailenderis", atiduodamas duoklę vietovei, iš kurios buvo kilęs. Parengęs pirmą numerį, nusipirko arklį ir juo jodamas dalino fermeriams naują leidinį. Tačiau Whitmanas buvo prastas finansininkas; leidybą metė, vėl ieškojo darbų, kurie nereikalavo asmeninės atsakomybės. 1848 m. buvo pakviestas į Niu Orleaną, Luizianos valstiją, dirbti žurnalistu. Čia jis patyrė paslaptingą meilę, ėmė studijuoti R.Emersono kūrybą, kuri iš esmės pakeitė jo pasaulėvaizdį. Ankstyvieji Whitmano eilėraščiai ir apsakymai buvo nebrandūs. Pirmieji kūriniai skirti abstrakčioms temoms - mirčiai, tuštybei, išdidumui… Kritikai jo eiles vadino medinėmis ir imituojančiomis. Apsakymuose sekė E.A.Poe ir N.Hawthorne`u. Rašė siaubo apsakymus, pavyzdžiui, "Mirtis klasėje", "Įtūžusio Frenko sugrįžimas", "Ričardo Parkerio našlė", "Kapo žiedai", kuriuose vyrauja mirties, smurto, beprotybės temos; jos analizuojamos sentimentaliai, melodramatiškai; tikslingai kuriama siaubo atmosfera. Whitmanas sukūrė ir romaną: 1842 m. išėjo "Franklinas Ivansas"- knyga, kuria jis vėliau bjaurėjosi. Tai pasakojimas apie jaunuolį, kilusį iš fermos ir atvykusį į didmiestį, kuriame herojus pasineria į gyvenimo malonumus. Šioje knygoje galima atpažinti Whitmano jaunystę Niujorke. Nei romanas, nei apsakymai, nei ankstyvieji eilėraščiai skaitytojų nesudomino.

Whitmanas nesukūrė šeimos, liko viengungis. Ar jis buvo bohemos, draugijos žmogus?

Taip, Whitmanas buvo įdomus, spalvingas žmogus. Iki garsaus rinkinio "Žolės lapai" pasirodymo Whitmanas sugebėjo derinti sunkų fizinį darbą ir gyvenimo malonumus; mėgo maudynes, pliažą - buvo gražaus sudėjimo, aukštas, atletiškas; mėgo vaikščioti po miestą, niūniuoti vienas sau operų arijas, lankėsi aludėse, kavinėse. Tačiau nebuvo triukšminga kompanijos siela; daugiau stebėdavo žmones. Visa tai jam pravertė kuriant poeziją. Whitmanas mokėjo ir mėgo ginčytis. Dar mokytojaudamas įkūrė "debatų klasę", kurioje su įvairiais žmonėmis diskutuodavo apie opias Amerikos visuomenės problemas. Whitmanas anksti suvokė turįs oratoriaus, klajojančio kalbėtojo talentą; oratorystės menas - sugebėjimas įtikinti priešininką - atsiskleidžia ir jo poezijoje. Sugrįžęs į Niujorką Whitmanas pasirodė esąs neblogas verslininkas: jis remontavo namus ir juos pelningai parduodavo; pardavinėdavo knygas, žaislus ir taip užsidirbdavo pragyvenimui. Whitmaną mylėjo ir vyrai, ir moterys; jis spinduliavo energiją, žmogišką šilumą, seksualumą - tai veikė aplinkinius.

Aptarkime jo kūrybą. Jis žinomiausias kaip rinkinio "Žolės lapai" autorius. Tyrinėtojai stebisi vėlyva poeto branda, pažymi, jog tai retas atvejis literatūros istorijoje. Whitmanas buvo trisdešimt šešerių, kai išleido pirmąjį "Žolės lapų" leidimą.

Norėčiau palyginti G. Byrono ir Whitmano gyvenimą - Byronas mirė trisdešimt šešerių, daug parašęs; Whitmanas išgarsėjo tik trisdešimt šešerių, kai 1855 m. išspausdino pirmąjį "Žolės lapų" leidimą. Whitmanas buvo magnetiška asmenybė, spinduliavusi, kaip rašė Emersonas, "buivolo jėgą", taip pat gerumą ir švelnumą. Jis pats užsidirbo duoną, nebuvo paveldėjęs, kaip Byronas, lordo titulo ir pinigų. Ne elitinis išsilavinimas, o "gyvenimo mokykla" praturtino jį kaip asmenybę. Stipraus vyro kūno ir jėgos, seksualumo, subtilios dvasios, aistringų minčių ir emocijų atvertis šnekamąja kalba, nerimuotomis eilėmis XIX a. vidurio poezijoje buvo neregėta naujovė. Whitmanas paneigė hermetišką elitinę poeziją ir "begėdiškai" kūnu ir dvasia atsivėrė Amerikai bei pasauliui. Jis išgarsėjo, nes troško būti pranašu, naujos Amerikos dainiumi, sukurti naują poeziją, kuri būtų gyva kaip žmogus. Whitmanas rašė, kad tik talentingas kūrėjas privers žmones dainuoti, šokti, bučiuotis, atlikti vyro ir moters aktą, gimdyti vaikus, daryti viską, ką daro vyras ir moteris, pažadinti gamtos jėgų. Žodžius jis tapatino su žmogaus fizinėmis ir dvasinėmis savybėmis - galbūt todėl jie taip smelkiasi į skaitytojo protą ir širdį. Taigi Whitmanas dėjo dideles pastangas, ugdydamas save kaip poetą. Ir tai jam pavyko.

1855 m. išėjo pirmasis "Žolės lapų" leidimas - kokia gi simbolika slypi pačiame pavadinime?

Norėčiau priminti, kad pirmame leidime buvo tik dvylika eilėraščių. Iki Whitmano gyvenimo pabaigos eilėraščių knyga plėtėsi, jis ją papildydavo naujomis eilėmis, anksčiau parašytas - perdirbdavo. Paskutinis leidimas išėjo 1892 m. "Žolės lapai" - simbolinis pavadinimas. Jame glūdi kelios prasmės: amžina materijos kaita, paneigianti mirtį; nuolatinis atsinaujinimas (kiekvieną pavasarį žolė sužaliuoja, rudenį nunyksta, kad vėl sužaliuotų); rasinės bei socialinės lygybės idėja (žolė auga ir ant juodojo, ir ant baltojo, ir ant vargšo, ir ant turtuolio kapo); žalia spalva galiausiai reiškia viltį. Dvylika knygos eilėraščių perteikė pagrindines Whitmano kūrybos temas: asmenybės raiškos, vyro ir moters; šeimos, bendruomenės, visuomenės temas. Poetas iškėlė demokratijos idealus bei demokratinės santvarkos ydas, priešino gyvenimą ir mirtį. Pirmame rinkinyje atsiskleidė Whitmano poezijai būdingas bruožas - lyrinio subjekto siekinys apglėbti viską vienu metu, fragmentiškai kalbėti apie viską iš karto. Pagrindinis rinktinės kūrinys - poema "Daina apie save". Knygos viršelyje skaitytojai nerado rašytojo pavardės - tik minėtoje poemoje autorius teigė, kad yra Waltas Whitmanas, trisdešimt šešerių metų amerikietis, kuris išeina į pasaulį ir pradeda savo dainą, kurią žada tęsti visą gyvenimą. Į skaitytojus žvelgė įspūdingo vyro, panašaus į jūrininką ar darbininką, nuotrauka, kurią fotografas pavadino "Dailidė". Vyro veido išraiška sakė: "Aš ateinu, aš pasireikšiu". Whitmanas neklydo - pirmasis rinkinys amerikiečių literatūroje padarė perversmą.

"Žolės lapų" pratarmėje Whitmanas išdėsto savo poetinį kredo.

Pratarmė pasirodė ne iš karto; ją Whitmanas parašė tik trečiajam, 1863 metų leidimui. Pratarmę galime laikyti jo poetiniu manifestu; joje jis apibrėžia poeto vaidmenį: tai - tribūnas, laisvės šauklys, mintimis darąs įtaką ir paprastiems žmonėms, ir politikams, ir apskritai viso pasaulio piliečiams. Akivaizdu, kad poeto sampratą Whitmanas perėmė iš romantikų ir transcendentalistų, ypač - Emersono, kurio paskaitą "Poetas" jis išklausė ir buvo sužavėtas. Whitmanas įtikėjo, kad jis yra naujasis lyderis, mokytojas ir švietėjas, kuriam lemta priartinti poeziją prie liaudies, kurti liaudies poeziją. Pratarmėje jis apibūdina ir amerikiečių tautą; jis tiki tauta ir amerikietiška demokratija; sako, kad amerikiečių tauta yra "didžioji poema", "tautų tauta, rasių rasė". Pratarmėje jis apibūdina savo kūrybinį metodą: Whitmanas kalba apie persikūnijimo, įsijautimo principą, nori susilieti su visais žmonėmis, rašyti apie viską, kuo gyvena paprasti žmonės, apie jų skausmą ir džiaugsmus. Jis teigia, jog poetas turi būti akylus besikeičiančio žmogaus gyvenimo stebėtojas, prikeliantis žmonių dvasią. Poetas yra tautos dalis.

Kokie šaltiniai formavo "Žolės lapus"?Teigiama, jog viena iš tokių įtakų - Whitmano lankytos operos, jų dramatiškumas, teatrališkumas paveikęs jo stilių…

Whitmanas mėgo klasikinę muziką ir operas. Jo poezija daininga ir melodinga. Whitmanas sakė: "širdis ir žodžiai dainuoja". Muzika buvo tik viena iš įtakų. Kita įtakinga jėga - miestas - Bruklinas, Niujorkas, pažadinęs ugningą Whitmano sielą. Reiktų paminėti XIX a. atsiradusias mokslines ir pseudomokslines teorijas; viena jų - frenologija, teigianti ryšį tarp žmogaus galvos formos ir jo protinių gebėjimų. Kai Whitmanas apsilankė pas vieną šarlataną, šis jam suteikė pasitikėjimą savimi: graži galva - puikus protas. Poetą veikė animalinio, arba kūno magnetizmo teorija, sukurta vokiečių mokslininko F.A.Mesmerio, vėliau išsirutuliojusi į hipnozės mokymą. Whitmanas tikėjo, kad asmenybė spinduliuoja vidinę ir kūno energiją, kuri žodinį tekstą paverčia magnetišku ir hipnotizuojančiu. Jis atsižvelgė ir į Darvino evoliucijos teoriją, kurią taikė žmogui, visuomenei, pasauliui. Įtaką darė antikos, Rytų filosofai; ypač - iš Rytų mokymų perimta dvasinio pakylėtumo būsena, kurią mėgino sukurti savo kūriniuose. Jį veikė ir amerikiečių transcendentalizmo filosofija, konkrečiai - Emersonas: Whitmanui visada rūpėjo žmogaus gyvenimo prasmė. Verta prisiminti ir švedų mistiką E.Swedenborgą. Whitmanas, kaip ir Swedenborgas, domėjosi dvasios pasauliu.

Aptariant jo stiliaus ypatumus nesunku atpažinti Bibliją: pakilus kalbėjimas, įtaiga akivaizdūs Whitmano eilėse. Kitas jo dievaitis - Shakespeare`as, kurio pastatytas dramas Whitmanas matė Brodvėjuje. Jį žavėjo Shakespeare`o analitiškumas, sugebėjimas prasiskverbti į reiškinių esmę. Whitmanas skaitė Cervantesą, Reausseau, Voltaire`ą, Goethę. Jį veikė indėnų, negrų folkloras, jų žodiniai pasakojimai, pagoniška pasaulėjauta - visa tai atgyja Whitmano poezijoje.

Kuo naujas Whitmano stilius? Sakoma, jis nesukūrė "savo" poetinio metodo; teko skaityti vertinimą, jog ir šnekamąją kalbą Longfellow vartojo dažniau už Whitmaną… Jis lyg nieko neįnešė į poetinę techniką, bet vis dėlto tapo poezijos revoliucionieriumi, sukrėtė poetinį pasaulį?

Nenorėčiau sutikti, kad Longfellow ir Whitmanas stovi greta - Longfellow yra labiau "nulaižytas" poetas. Whitmanas sąmoningai siekė būti nepanašus į kitus, rašė poeziją proza, nerimuotas eiles, pasitelkė šnekamąją kalbą. Jo eilėraščiai yra tarsi pokalbiai su žmogumi. Atsisakęs rimo, kūrė ritmą įvairiomis stilistinėmis priemonėmis, pavyzdžiui, pasikartojimu: jis kartoja artikelius, įvardžius, atskirus žodžius, frazes; taip formuojama vienoda eilučių pradžia (anafora) ir vienoda eilučių pabaiga (epifora). Vienoda pradžia ir pabaiga įrėmina, "sugniaužia" eilutę, kurioje pulsuoja gyva, dinamiška mintis. Iš Biblijos Whitmanas perima paralelines konstrukcijas, kai panašia forma dėstomos skirtingos mintys. Be to, jis plačiai naudoja retorikos priemones: jo poezijoje gausu kreipinių, klausimų, atsakymų; vartojami prancūzų, ispanų žodžiai, kurie eilėraščiams suteikia internacionalinį skambesį. Whitmanas eilių melodingumą kuria aliteracija, eufonija. Bet kartais jo poezijai "kenkia" objektų išskaičiavimai, kuriuos kritikai vadina "daiktų katalogais". Jie be gyvybės ir todėl pabosta. Whitmano poezija - tai mozaikiškas Niujorko bei Amerikos paveikslas. Tai skausmingas ir džiaugsmingas paprastų žmonių gyvenimas.

Rinkinį "Žolės lapai" pradeda "Daina apie save" - joje, regis, galėtume ieškoti jo poezijos emocinės tonacijos "bendro vardiklio"; pabrėžiama, kad čia esama ir agresyvumo, įžūlumo, ir egoizmo ar bent egocentrizmo…

Iš tikrųjų, neįsigilinus į Whitmano poeziją, galima sakyti, kad jis - poetas narcizas, mylintis save, besigrožintis savimi ir nuolat apie save kalbantis. Tačiau Whitmanas teigia: kiekvienas atomas, priklausantis jam, priklauso ir kitiems žmonėms. Kalbėdamas apie save, jis kalba apie žmogų apskritai, apie amerikiečių tautą, viso pasaulio žmones. Įžūlumo, agresyvumo intonacijų iš tiesų čia yra. Whitmanas buvo poetas, pasižymintis drąsia mintimi ir drąsia raiška, kaip sakė Emersonas. Whitmanas atsiskleidė įžūliai, ir jo atvirumas pribloškė skaitytojus, veikė lyg opiumas. Skaitytojai, kurie priėmė Whitmano atvirumą, šiurkštumą, užversdavo jį laiškais, prisipažindavo jam meilėje - ir vyrai, ir moterys. Jis buvo aistringas ir troško, kad skaitytojai, prisilietę prie jo eilių, išgyventų ekstazę, orgazmą, kad jo eilėraščiai taptų natūralaus gyvenimo religija. Dogmatiškai mąstantiems, puritoniškai nusiteikusiems jo eilės buvo bjaurios ir nešvankios. Kai kurie, pasirodžius pirmajam rinkiniui, "Dainą apie save" ir "Žolės lapus" vadino "purvo krūva", knygą siūlė sudeginti, uždrausti.

Matyt, knygoje ryškus fizinės galios, kūno, seksualumo apdainavimas?

Seksualumo motyvas stiprėja kituose "Žolės lapų" leidimuose, kai Whitmanas parašo ir į rinkinį įtraukia ciklus "Adomo vaikai" bei "Kalamus". Ciklo "Kalamus" šedevras - eilėraštis "Aš mačiau Luizianoje augantį ąžuolą". Ir šiame eilėraštyje, ir "Adomo vaikuose" poetas apdainuoja vyro ir moters kūną, lytiškumo raišką, atsiskleidžia kaip homoseksualios orientacijos žmogus. "Cālāmus" graikų kalba reiškia nendrę, o nendrės burbuolė yra falo simbolis. Whitmanas žavėjosi vyro kūnu, poezijoje aprašė jaunuolio lytinius sapnus, masturbaciją, vyro vienatvę ir pavydą. Poezija jam buvo seksualumo raiškos būdas. Poetiniais simboliais jis maskavo savo kūno ir dvasios kančias. Jo eilių tyrinėtojai surado įvairius kūrinių variantus, kur lyrinio herojaus susižavėjimo objektas yra įvardijamas įvardžiu "jis". Išspausdintuose eilėraščiuose "jis" virsdavo "ja", nes Whitmanas nenorėjo atskleisti savo paslapties. Minėjau, Whitmaną mylėjo daug moterų, jis buvo mielas, geras, nuoširdus jų draugas. Papasakosiu vieną romantišką istoriją, susijusią su angle Anna Gilchrist. Perskaičiusi "Žolės lapus", ji parašė poetui laišką (su ja Whitmanas susirašinėjo iki senatvės), kuriame pasisiūlė tapti jo žmona. Whitmanas visokiais būdais stengėsi atitolinti jos atvykimą į Ameriką. Anna atvyko kartu su savo suaugusiais vaikais. Pamačiusi Whitmaną jau pražilusį, paliegusį, patyrusį paralyžių, Anna suprato smarkiai klydusi: kaip moteris ji jo nejaudino. Annai išvykus jų draugystė tęsėsi. Ji tikėjo, kad yra vienintelė moteris, suprantanti Whitmano dvasinę būtį. Yra ir kitas mitas apie Whitmano asmeninį gyvenimą, kurį, manau, jis pats skleidė. Prieš mirtį parašytame laiške jis prisipažįsta Niu Orleane turėjęs kreolę žmoną, su ja susilaukęs kelių vaikų. Šiame laiške jis teigia iš viso turįs šešis vaikus. Jo amžininkai ir draugai tvirtino, jog tai - senuko kliedesiai. Whitmanas moterų nemylėjo. Jis turėjo kitas meiles, kurias globojo, auklėjo, dėl kurių kentėjo, kai buvo jų paliktas ar įskaudintas neištikimybės. Šios meilės turi konkrečius vardus: konduktorius Peteris Doyle`as, spaustuvės darbininkas Harry`s Stafordas, laukų darbininkas Edwardas Ceteris. Įdomus Harry`o Stafordo ir Whitmano, jau sulaukusio senatvės, susitikimas Kemdene. Whitmanas su šiuo jaunuoliu nuvyko pas jo tėvus į Stafordo fermą, kur išgyveno gražių dvasinių akimirkų, meditavo prie Timberio upelio ir ežero. Tos akimirkos gali būti palygintos su H.D.Thoreau dvasiniais išgyvenimais prie Voldeno ežero. Whitmanas jautė tėvišką ir platonišką meilę jauniems kareiviams, kuriuos slaugė Pilietinio karo metais.

Whitmano poezijoje susipina intymūs ir pilietiniai, patriotiniai motyvai.

Whitmanas buvo demokratijos dainius. Kaip tikras amerikietis jis tikėjo demokratijos idealais, pavyzdžiui, eilėraštyje "Tau, demokratija" kalbėjo apie pačią gražiausią tautą, kuri pasižymi draugiškumu, meile žmonėms, rasine ir socialine lygybe. Jis propagavo toleranciją, pakantumą, pagalbą žmogui, niekino turtą, aukštino dvasinius žmogaus lobius. Eilinį žmogų Whitmanas iškėlė kaip Visatos galiūną, kaip neišsenkantį poezijos šaltinį; akcentavo brolybę ir seserystę, kuriuos gražiai apdainavo eilėraštyje "Aš sapnavau". Tačiau Whitmano deklaruojami idealai neatitiko amerikietiškos tikrovės, todėl pamažu jo poezijoje ir prozoje išryškėjo nusivylimo ir kritikos gaidos.

Regis, veikale "Demokratijos toliai" atsiveria jo skeptiška nuomonė apie realios demokratijos įgyvendinimo sunkumus?

Taip, 1867 m. pasirodė straipsnių rinktinė "Demokratiniai toliai". Ją rašydamas Whitmanas orientavosi į amerikiečių švietėją Thomą Jeffersoną ir jo išsakytą mintį: "Geriausia ta vyriausybė, kuri mažiausiai valdo". Whitmanas manė, kad valstybė neturi būti prievarta žmogui, o vyriausybė neturi pažeidinėti žmogaus teisių. "Demokratiniuose toliuose" rašytojas skiria tris Amerikos demokratijos etapus: pirmasis - Nepriklausomybės paskelbimas, politinės valdžios institutų įsteigimas, Teisės kodekso sukūrimas; antrasis - materialinių ir demokratinių valstybės pamatų kūrimas (tai Whitmano gyvenimo tarpsnis); trečiasis - idealios ateities visuomenės vizija, tikros demokratijos įgyvendinimas. Tačiau Whitmanas matė, kad demokratija Amerikoje negali būti sukurta: korupcija, blogas šalies administravimas, pinigų garbinimas, žmogaus suprimityvėjimas varė į neviltį. Iki mirties poetas išsaugojo tikėjimą paprastu, darbščiu ir doru Amerikos žmogumi.

Whitmanas yra ne tik demokratijos, bet ir miesto dainius. Minėjote, kad jis nemėgo kaimo darbų - ir poezijoje turbūt apdainavo daugiau miestą, jo industriją?

Whitmanas yra miesto poezijos pradininkas, vienas iš amerikiečių urbanistinės literatūros kūrėjų. Jis žavėjosi didmiesčiu, su kuriuo kartu augo ir brendo. Jį kerėjo industriniai gigantai. Štai eilėraštis "Manahata" - tai indėniškas Manhatano pavadinimas. Jo prieplaukoje Whitmanas praleido daug valandų, gėrėdamasis laivais, burėmis. Miestui ir prieplaukai skirtas eilėraštis "Išplaukiantis laivas", kuriame poetas laivą lygina su skrendančiu paukščiu. "Profesijų dainoje" Whitmanas išvardija įvairias miesto profesijas. Jis aukštino miesto žmones, amatininkus, darbininkus, kurie statė miestą. Eilėraštyje "Laivų miestas" jis garbina gatves, žavisi granito ir geležies statiniais, parduotuvėmis. Miestas jam yra energijos, veržlumo simbolis, o technika reiškia gyvenimo pažangą. Tačiau miestas yra tik fonas poeto dvasiniams išgyvenimams ir apmąstymams.

Minėjote, kad Whitmanas nusivylė valdžios korupcija. Bet buvo viena asmenybė, kurią jis gerbė - tai A.Lincolnas; jam poetas skyrė porą puikių eilėraščių. Štai Weiro filme "Mirusių poetų draugija" lyg leitmotyvas skamba "O kapitone, mano kapitone!". Tai tarsi laisvos, prieš šablonus sukylančios dvasios raiška…

Whitmanas kūrė prezidento Lincolno legendą - panašiai kaip kūrė legendą apie save. Šie žmonės niekada nebuvo susitikę. Whitmanas tik iš tolo matė įspūdingą Lincolno figūrą, jo juodus rūbus, išdidžiai iškeltą galvą, raukšlių išvagotą veidą. Netiesiogiai Whitmanas lygino save su Lincolnu: abu kilę iš liaudies. Tačiau Lincolnas buvo išėjęs teisės mokslus ir nelabai mėgo kalbėti apie savo kilmę. Whitmanas užbaigė "Lincolno legendą" Pilietinio karo eilėraščiais - Pilietinis karas Whitmano gyvenime suvaidino ypatingą vaidmenį.

Prisiminkime Whitmano veiklą Pilietinio karo metu. Jis daug dėmesio skyrė sužeistų kareivių lankymui, globai - galbūt galima kalbėti ir apie tam tikrą dviprasmišką jo elgesį (dienoraštyje kartkartėmis nuskamba: "aš bučiavau", "mane bučiavo"…). Ar tai buvo pasiaukojanti veikla, ar įsipynė ir intymesni momentai?

Matyt, būta visko, bet nenorėčiau teigti, kad karas pasitarnavo poeto lytiškumo sklaidai. Whitmaną Pilietinis karas sujaudino kaip nelaimė, suskaldžiusi šalį, padalinusi tautą į dvi - Šiaurės ir Pietų - priešų stovyklas, pražudžiusi daug dar gyvenimo nespėjusių pažinti jaunų žmonių. Teigiama, kad tame kare abiejose pusėse žuvo penki šimtai tūkstančių jaunų žmonių. Karo metu Whitmanas lankėsi Niujorko ir Vašingtono ligoninėse. Jis nuvyko į frontą, kur buvo sužeistas jo brolis, ir gyveno ten keletą savaičių. Suvokė savo antrąją misiją - padėti fiziškai kenčiantiems. Jis slaugė sužeistuosius, juos guodė, prausė, palydėdavo tarsi kunigas į mirtį, už juos rašydavo laiškus, rinko pinigus ir pirko sužeistiesiems maistą, vaisius, tabaką, kojines, pašto ženklus… Jis atstojo kareiviams motiną ir tėvą, brolį ir draugą. Kai kurie iš jų, išėję iš ligoninės, rašydavo Whitmanui laiškus, kuriuose pasakodavo, kad laimingai sukūrė šeimas ir jo vardu vadino savo sūnus, siųsdavo jų nuotraukas. Vieniši jaunuoliai mirties akivaizdoje jautė Whitmano meilę. Karo išgyvenimai pakirto poeto sveikatą. Po karo Whitmanas pražilo, pajuto pirmuosius negalavimo požymius. Jam vaidenosi operacinių siaubas. Užfiksuotas istorinis faktas - operacinėse medikai be gailesčio amputuodavo kareivių rankas ir kojas. Kai kuriems jaunuoliams pavyko išsaugoti galūnes tik pagrasinus gydytojams pistoletu. Whitmaną erzino ir sanitarų aplaidumas. Pateikiama statistika, kad daug jaunų žmonių mirė nuo komplikacijų po operacijos. Savo neviltį ir išgyvenimus Whitmanas atskleidžia karo užrašuose, kurie pasirodė 1875 m. Pilietinis karas įtikino amerikiečius, kad ir moterys turi slaugyti sužeistuosius. Kai karo metu buvo suformuotas pirmasis seserų korpusas, pagerėjo slauga. Keletą eilėraščių Whitmanas skyrė slaugėms.

Karo metu gimsta naujas Whitmano poezijos ciklas "Būgno dūžiai". 1865 m., karui pasibaigus, Whitmanas rengia ciklą išleisti, tačiau tų pačių metų balandžio keturioliktą nužudomas prezidentas Lincolnas, sustabdęs Pilietinį karą, panaikinęs vergiją. Sukrėstas žmogžudystės Whitmanas rašo poemą-raudą "Kai sode žydėjo alyvos", kurioje aprašo amerikiečių atsisveikinimą su Lincolnu, kurio karstas, nuklotas alyvomis ir rožėmis, keliauja traukiniu po šalį. Lincolną jis vadina "nukritusia žvaigžde". Jam paskiria ir eilėraštį "O, kapitone". Tačiau į šį kūrinį žvelgia kritiškai, kaltina save, kam surimavo leitmotyvinius posmus, kam pakluso publikos skoniui. Eilėraštyje "O, kapitone" Lincolnas vaizduojamas kapitonu, atplukdžiusiu laivą į ramų užutekį. Ant kranto jo laukia minia su gėlėmis ir vainikas, tačiau pakirstas mirties kapitonas negirdi jį šlovinančių šūksnių.

"Žolės lapų" rinkinys buvo išleistas dešimt kartų. Kuo skyrėsi pirmasis ir dešimtasis leidimai?

Dešimtasis leidimas skiriasi apimtimi, taip pat tuo, kad jame yra anksčiau parašytų, bet patobulintų eilėraščių. Į knygą jis įtraukė ir naujai parašytus ciklus, pavyzdžiui, "Adomo vaikai", "Kalamus", "Būgno dūžiai", vieną žymesnių iš vėlyvųjų- "Kelionė į Indiją". Poema "Kelionė į Indiją", parašyta 1871 m., išduoda poeto neviltį. Joje jau nėra ankstesnio spinduliuojančio optimizmo; čia poetas kalba apie dvasingumą, neigia materialumą, aukština praeities epochų, Rytų šalių dvasines vertybes. Dabar jo herojai - ne liaudies žmonės, o didieji keliautojai, žemynų atradėjai, karžygiai ir mąstytojai. Poemoje svarbią vietą užima gamtos ir žmogaus apmąstymai. Whitmanas, kaip ir transcendentalistai, pabrėžia, kad gamtoje pasklidusi dieviškoji siela, kurios dalis slypi žmoguje. Šalia naujų "Žolės lapų" leidimų pasirodo ir kiti Whitmano kūriniai. 1888 m. išeina "Žvilgsnis atgal į praeities kelius", kur įdomūs dienoraščio fragmentai, pavadinti "Ypatingos dienos". Tai prisiminimai apie vaikystę, žodžiai skirti tėvams ir protėviams, prisiminimai apie Pilietinį karą, mirusius jaunuolius. Šios gyvenimo nuotrupos parašytos aiškia pokalbio intonacija.

Kai skaičiau Whitmano "Ypatingąsias dienas", susidarė įspūdis, kad dienoraštis yra "nuasmenintas": pirmojoje dalyje jis vardija įvairius kareivių sužeidimų atvejus, jiems teikiamą pagalbą, antrojoje dalyje, matyt, rašytoje po ligos, fiksuoja įvairius gamtos reiškinius, o intymių išgyvenimų ten maža.

Intymių ir slaptų išgyvenimų, kurie paaiškintų jo gyvenimą, ten nėra. Slapti apmąstymai, matyt, buvo išdėstyti laiškuose ir užrašuose, kuriuos prieš mirtį Whitmanas sudegino. Jo kambarys buvo užverstas popieriais. Nepaprastai prižiūrėjęs savo išorę, kambarį pavertė šiukšlynu. Tačiau pakankamai intymi yra Whitmano poezija.

Pažymima, kad 1870 m. jis patyrė kažkokį asmeninį išgyvenimą - gal nelaimingą meilę, gal netektį… Bet galiausiai Whitmanas bent iš dalies "atsistojo ant kojų" ir fiziškai, ir dvasiškai?

Whitmanui nebuvo lengva: poezijoje apdainavęs sveiką ir atletišką kūną, 1873 m. jis patyrė kairės pusės, o 1875 m. - dešinės pusės paralyžių. Jo sveikata tai pagerėdavo, tai pablogėdavo. Jis sugebėjo atsitiesti, pasiramsčiuodamas lazdele ėmė vaikščioti, išvykdavo iš Kemdeno, kur apsigyveno senatvėje, į Niujorką, aplankydavo draugus. Bet sveikata vis menko, kol galų gale jis tapo prikaustytas prie vežimėlio. Jį prižiūrėjo draugai, jo mylimieji. Na, o dvasinės traumos - tai jaunuolių netektys. Jis pats nutraukdavo draugystę, negalėdamas pakelti išdavystės skausmo - jaunuoliai mylėdavo ne tik vyrus, bet ir moteris. Draugai, pamatę poeto fizinę būklę, nupirko jam važį ir arklį. Whitmanas juo važinėjo po Kemdeną, po apylinkes, bendravo su žmonėmis. Kai jau negalėjo judėti, pasilikdavo namuose. Suvokęs, kad artėja pabaiga, užsisakė antkapį, lyg ir koplyčią; pats nubraižė antkapio schemą. Jis baiminosi, kad po mirties jo kapas bus išniekintas (kaip buvo išplėštas prezidento Lincolno kapas). Į kapą atgulė 1892 m. Jis užsakė antkapį tam, kad vienoje vietoje susirinktų visa šeima. Gyvas būdamas su broliais ir seserimis nebendravo, tik po mirties jų kūnai buvo pervežti į bendrą kapą.

Amerikoje Whitmanas buvo pripažintas. Tačiau jis ir šokiruodavo, atstumdavo, ir dar gyvam esant buvo rašomos jo biografijos…

Whitmanas visada buvo ir yra vertinamas dviprasmiškai: vieni jį aukština, kiti juo bjaurisi. Liaupses, kaip minėjau, skleidė ir pats Whitmanas; jis anonimiškai rašydavo apie "naująjį poetą". Vėliau prie pagyrų prisidėjo ir kiti. Whitmaną kaip poetą iš karto pripažino Emersonas, iš dalies - Thoreau, kuris nemėgo minios, o Whitmanas visada skelbėsi esąs masių poetas. Whitmanu žavėjosi "menas menui" teorijos kūrėjas D.G.Rosettis, estetas Oscaras Wilde`as. Whitmanui vyrišką meilę išpažino B.Stokeris, romano "Drakula" kūrėjas. Whitmanas turėjo daug gerbėjų, kurie užversdavo jį laiškais. Tačiau buvo tokių, kurie manė, kad jo knyga nedaro garbės amerikiečių literatūrai. Tokį prieštaringą vertinimą aiškinčiau skirtinga interpretacija: vieni Whitmano kūryboje įžvelgė dvasingąjį pradą, kiti matė kūną. O juk Whitmanas dainavo apie žmogų kaip prieštaringą visumą.

Chorche Luisas Borgesas yra sakęs: "Yra du žmonės, be kurių nebūtų šiuolaikinės literatūros. Jie abu amerikiečiai, abu gyveno praėjusiame amžiuje. Vienas - Waltas Whitmanas, pradėjęs pilietinę poeziją, padėjęs atsirasti Nerudai ir dar daugybei kitų gerų ir netikusių dalykų". Kitas Borgeso minimas rašytojas - E.Poe. Kokiems geriems ir "netikusiems" dalykams Whitmanas davė postūmį?

Whitmano eilėdara padarė didelę įtaką įvairių šalių ir epochų poetams. Prancūzų simbolistai laikė jį savo mokytoju. Whitmanas nurodė kelią amerikiečių poetams modernistams, pavyzdžiui, E.E.Cummingsui bei XX a. pradžios poetui realistui E.Lee Mastersui. Whitmaną bytnikai A.Ginsbergas, J.Kerouacas vadino išminčiumi. Jie griovė elitinę hermetinę poeziją ir todėl buvo "netikę" tradicinių poetų požiūriu. Čilės poetas P.Neruda sekė Whitmanu. Whitmaną mėgdžiojo ir rusų poetai: V.Majakovskis, A.Voznesenskis bei lietuvių poetas E.Mieželaitis. Šiuolaikiniai lietuvių poetai taip pat rašo baltosiomis eilėmis. Daugelis turėtų būti dėkingi Whitmanui, kad šis poeziją padarė gyvą, kūnišką, aistringą, kad amerikiečių poezija prilygo prozos ir dramos aukštumoms.