Vytautui Tamulaičiui - 90

Nepriklausomybę atkūrusioje Lietuvoje atšventėme jau trečią mielo vaikų ir jaunimo literatūros kūrėjo Vytauto Tamulaičio jubiliejinį gimtadienį. Šiemet sausį jam būtų suėję devyniasdešimt, o rugsėjį minėsime netekties dešimtmetį.

V.Tamulaitis - mūsų vaikų literatūros klasikas, vienas iš nedaugelio rašytojų, atsidėjusių, kaip pats teigė, vien jaunimo, o iš tikrųjų - vaikų literatūrai. Šiame kelyje jis sekė P.Mašiotu, A.Giedriumi, bet antrąjį tarpukario dešimtmetį nuėjo su nauja rašytojų karta, kuriai labiau rūpėjo ne kūrinių vaikams didaktinis kryptingumas, o meno dėsniais besiremiąs turinys, veikėjas, vaizdas ir raiškus bei spalvingas žodis. Daugelį savo knygų sukūrė gyvendamas Lietuvoje, o ne Kanadoje, kur praleista didžioji gyvenimo dalis. Labiausiai nusipelnė pasakomis-apysakomis, pasiekdamas tokį lygį, "kuriuo galėtų pasigirti bet kurios kitos tautos vaikų literatūra" (B.Brazdžionis). Gaila, likimas jo talentui ne visada vienodai buvo dosnus. Jubiliejiniame interviu jis guodėsi: "Gal būčiau ir toliau nuėjęs, jei ne karai ir emigracijos. Fizinis darbas Kanadoje ir tie "overtaimai" daug ką surijo".

Rašytojui jubiliatui pati brangiausia pagerbimo dovana - jo naujų ar ankstesnių knygų išleidimas. Tuo atžvilgiu V.Tamulaitis tėvynėje berods nenuskriaustas. Pirmiausia Lietuvoje rašytojo aštuoniasdešimtmečiui pakartotinai išleista jam ilgus dešimtmečius sėkmę nešusi pasaka-apysaka "Skruzdėlytės Greitutės nuotykiai", o jos įkandin - visos kitos to paties žanro knygos. Po ilgos pertraukos naujoms kartoms atsivėrė "Kiškelio užrašai", "Vieną kartą", daugeliui buvo naujiena Amerikoje išėjusios "Svirplio Muzikanto kelionės". Ir išleistos tos knygos kaip niekad gausiai iliustruotos, išpuoštos. Tik "Kiškelio užrašams" paliktos pakankamai meniškos pirmojo leidimo dailininkės Marcės Katiliūtės iliustracijos. Apie tas knygas, kaip apie "Svirplį Muzikantą" kad parašė A.Giedrius, galima pasakyti: "Tokių knygų reta!"

Kalbant apie "Svirplio Muzikanto keliones", galima tik pritarti knygos pirmosios laidos recenzento J.Kojelio žodžiams, kad ji prozinėje kūryboje atlieka panašų vaidmenį kaip vaikų poezijoje visų išgirtas Vytės Nemunėlio "Meškiukas Rudnosiukas". Tai iš visų V.Tamulaičio literatūrinių pasakų artimiausiai su gimtuoju kraštu susijęs kūrinys. Pirmiausia žavi poetiškai nupiešta veiksmo aplinka, didingai vingiuojantis Nemunas, išdabintas gėlėtomis pievomis, kuriose smuikuoja daugybė pagrindinio veikėjo giminaičių, pakrančių miesteliai, kurių viename - Veliuonoje - Muzikantas susitinka su Didžiuoju Lietuvos Kunigaikščiu Gediminu. Pagrindinį veikėją domina meno ir menininko pasaulis, taigi net intelektualinė veikla. "Svirplio Muzikanto kelionės" ganėtinai lyriškos, ypač jų antroji dalis. Knyga kupina romantinės nuostabos, nes "ir mažiausia širdis pilna paslapčių, ir po mažu lapu yra didelių ir gražių istorijų". Tai - pati linksmiausia iš visų knygų, viena iš trilogijos apie vabaliją dalių. Tik gaila, kad iki šiol, turėdami trečią, niekaip nesulaukiame išeinant antrosios…

"Vasaros pasaka", antroji trilogijos dalis, buvo rašoma ilgai, su pertraukomis. Pirmasis jos variantas - "Auksinės pasakos" - buvo išspausdintas dar Vokietijoje leistoje "Saulutėje". Bet tas variantas nepatenkino reiklaus autoriaus, ir jis, išleidęs į pasaulį "Svirplį", vėl sugrįžo prie fantastinės istorijos apie darbštuolę bitelę. Plėsti "Auksinę pasaką", kaip atrodo, magėjo todėl, kad, toliau studijuodamas vabaliją, surado daug naujos, įdomios medžiagos ne tik apie bites, bet ir apie kitus jau iš "Skruzdėlytės Greitutės nuotykių" pažįstamus gyvūnus. Savo septyniasdešimt penktojo gimtadienio proga duotame interviu V.Tamulaitis pasidžiaugė, kad "Vasaros pasaką" leidžia LB jaunimo sekcija Čikagoje. Tačiau apsišaukėliai leidėjai savo pažadų neištesėjo, ir vienas reikšmingiausių rašytojo kūrinių iki šiol laukia savo eilės jau Lietuvoje, Rašytojų sąjungos leidykloje. Liūdna tikrovė tokia. Iš rašytojo žmonos gautas rankraštis jau prieš penkerius metus paruoštas spaudai, tačiau norinčių paremti tos knygos leidybą neatsiranda, o leidykla nerizikuoja leisti spalvotą, brangiai kainuojantį ir neatsiperkantį leidinį vaikams.

Aukštos meninės prabos V.Tamulaičio knygos nepaseno ir savo humanišku turiniu. Išėjus pakartotiniam pasakos-apysakos "Vieną kartą"leidimui, ją perskaitęs, kolega rašytojas taip apibūdino kūrinį: "Lyg vakar parašyta…" Galima tik patvirtinti, kad šioje literatūrinėje pasakoje jos autoriui pavyko išgriebti iš tikrovės ir su pasakos pagalba nuvainikuoti tokius reiškinius, dėl kurių kenčiame ir šiandien (valdančiųjų savivalė, paperkami teismai, nejautrumas, šiurkštumas). Ši knyga, kaip ir daugelis rašytojo kūrinių, ir šiandien aktuali savo svajone apie teisingesnį pasaulį. Ji - svarbus žingsnis ne tik jo paties kūryboje, bet ir šio žanro raidoje visos mūsų vaikų literatūros mastu. Ši pasaka-apysaka turėjo nemažą poveikį tos literatūros raidai. Ne vienas mūsų rašytojas savo knygai pasirinko pagrindiniu veikėju V.Tamulaičio išaukštintą katinėlį. Apie jį pabaigoje kalbama kaip apie dorą ir gerą pilietį, kuris "norėjo dirbti savo darbą ir neapvilti tų, kurie juo pasitikėjo". Pačiame finale - "šeimininkas spaudžia katinėliui ranką už tai, kad buvęs ištikimas ir geras".

Greit bėga metai. Bemat ateina ir kiti jubiliejai. Tegul ir jie padeda atidžiau pažvelgti į tai, ką turime ir ne visada pasistengiame atiduoti skaitytojui. Be abejonės, pakartotinio leidimo nusipelno ir V.Tamulaičio realistinių apysakų bei apsakymų knygos. Turime jubiliato kūrinių, parašytų gyvenant Kanadoje, bet išspausdintų tik "Tėviškės žiburiuose", liko ir niekur nepublikuotų rankraščių. Jie tikrai verti atskirų knygų, kurių šiuolaikiškumas ir meninė vertė mūsų vaikų literatūroje to nusipelno.

Tegul V.Tamulaitis dar ilgai gyvuos mūsų nacionalinėje kultūroje ir po mūsų!