Rašyk
Eilės (78094)
Fantastika (2304)
Esė (1552)
Proza (10908)
Vaikams (2712)
Slam (73)
English (1198)
Po polsku (369)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 17 (1)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Twitter





Viltys ir paguodos

2005-12-07
Šiemet Prancūzijos literatūrinio rudens sezonas prasidėjo anksti. Dar vasarą Fayard’o leidykla, už pusantro milijono eurų įsigijusi teises į Michelio Houellebecqo romaną „Salos galimybė“ (šio rašytojo kūrinius anksčiau leido Flammariono leidykla), pradėjo suplanuotą reklamos kampaniją, kad jų autoriaus romanas pelnytų prestižiškiausią Prancūzijos literatūros – brolių Goncourt’ų – premiją, nes kitaip leidykla patirtų nuostolį. Literatūriniuose laikraščiuose ir žurnaluose ėmė rodytis straipsnių apie naują rašytojo kūrinį, liaupsinančių jį ar kuriančių intrigą. Tik lojalūs leidyklai ir autoriui kritikai gavo naujo romano korektūrą, kad jį galėtų palankiai apibūdinti viename ar kitame leidinyje. Žurnalas „Les Inrockuptibles“ išleido šio autoriaus kūrybą aptariantį priedą drauge su DVD disku, kuriame buvo įrašytas rašytojo pokalbis su žurnalistu apie naują romaną ir jo sukurtas erotinis filmas. Rašytojo bičiuliai, leidėjai, kai kurie knygynų darbuotojai tvirtino, kad „Salos galimybė“ yra kone šedevras ir bus ryškiausias literatūrinio rudens kūrinys, pelnysiantis pagrindinę literatūros premiją, nors niekas jų teiginių patikrinti negalėjo, kadangi knygą gavo tik išrinktieji. Buvo paskelbta, kad naujas romanas pasirodys 200 tūkstančių tiražu rugpjūčio 31 dieną. Rašytojo bičiulis Fernando Arrabalis išleidžia jo biografiją „Houellebecqas“, kur bando išdėstyti skaitytojams šio autoriaus kūrybos privalumus. Alyvos į ugnį įlieja žurnalistas Denis Demonpionas, paskelbdamas dar vieną rašytojo biografiją, tik be jo sutikimo; joje atskleidžiami kai kurie nežinomi arba slepiami rašytojo gyvenimo faktai. Tuo tarpu kritikas Éricas Naulleau išspausdina knygą „Gelbėkit, Houellebecqas sugrįžta!“, kur tikina, jog jo knygos herojus vis labiau ritasi žemyn kūrybos atžvilgiu. Taigi literatūros pasaulio atmosfera buvo kaitinama. Flammariono leidykla, praradusi šį autorių, nusprendžia pakartotinai išleisti ankstesnius jo romanus – „Elementariosios dalelės“ ir „Platforma“, beje, leidyklos „Tyto alba“ dėka pažįstamus ir mūsų skaitytojams.

Tačiau literatūros kritikai, susidūrę su literatūrinio rudens derliumi (450 originalių ir 214 verstinių romanų), buvo įsitikinę, kad šį sezoną naujasis Houellebecqo romanas nėra didžiausias netikėtumas. Svarstydami literatūros premijas, kritikai minėjo mums pažįstamos Amélie Nothomb tryliktą iš eilės specialiai naujam sezonui parašytą romaną „Sieros rūgštis“ (Albino Michelio leidykla), nors vėliau šis kūrinys sukėlė skandalą, kadangi jame kalbama apie realybės šou, atkuriantį konclagerio gyvenimą. Anot kritikų, populiarumo turėtų sulaukti Alexandre’o Jardino romanas „Žardenų šeimos romanas“ (Grasset leidykla); autorius jame pasakoja apie savo šeimą – tėvą, kuris palikdavo tuščius pasirašytus čekius telefono būdelėse, motiną, kuri susilaukė nesantuokinio sūnaus, guvernantę, su kuria mylėjosi ne vienas šeimos narys. Skaitytojams įspūdį darė Philippe’o Claudelio romanas „Pono Linio anūkė“ (Stocko leidykla), kur karo nusiaubtą kaimą palieka senas žmogus Linis su naujagimiu ant rankų, nes jo tėvai mirė. Buvo atkreiptas dėmesys į Olivier Adamo romaną „Uolos“ (L‘Olivier leidykla); čia pasakojama apie vyriškį, iš viešbučio balkono stebintį saulės apšviestas pakrantės uolas, nuo kurių prieš dvidešimt metų nušoko ir baigė gyvenimą savižudybe jo motina. Pasakojimas trunka vieną naktį, per kurią pasakotojas ieško motinos paliktų pėdsakų, aptaria prabėgusią jaunystę, prisimena žiaurų tėvą, pabėgusį brolį, metus, praleistus Paryžiuje. Žodžiu, leidykloms teko nertis iš kailio, kad kaip nors atkreiptų visų pirma literatūros kritikų, o vėliau ir skaitytojų dėmesį į savo leidinius, nes šalyje mažai knygynų, kurie galėtų pateikti visas 664 literatūrinio rudens naujienas. Paprastai knygynų darbuotojai padaro tam tikrą atranką, su kurios vaisiais ir susiduria skaitytojai konkrečiame knygyne. Tokiu atveju išauga tiek literatūros kritiko, tiek knygyno darbuotojo vaidmuo, nes tik jie gali vienaip ar kitaip įpiršti knygą skaitytojui.


Kūrybos mįslės

Lapkričio 3 d. Drouant’o restorane (tai tradicinė vieta, kur susirenka 10 Goncourt’ų akademijos narių, kad paskelbtų premijos laureatą) žurnalistams buvo pranešta, kad garbingiausia brolių Goncourt’ų premija atiteko belgų kilmės prancūzų rašytojui Franēois Weyergansui (g. 1941) už romaną „Trys dienos pas mano motiną“ (Grasset leidykla), kuris gavo 6 balus, tuo tarpu jo pagrindinis varžovas M. Houellebecqas su romanu „Salos galimybė“ pelnė 4 balus. Fayard’o leidykla tikėjosi savo autoriaus triumfo, nes išvakarėse šiame restorane jos atstovas užsakė vieną salę. Nė vieno balo negavo kiti du rašytojai – J.P. Toussaint’as ir jo romanas „Sprukti“ („Minuit“ leidykla), taip pat Olivier Adamas ir jo romanas „Uolos“ (L’Olivier leidykla).

Naujasis brolių Goncourt’ų premijos laureatas yra gerai pažįstamas prancūzų skaitytojams, parašęs dvylika romanų, iš kurių garsiausiais laikomi „Medūzos plaustas“ (1984), „Boksininko pamišimas“ (1992, už jį pelnyta Théophraste‘o Renaudot premija) ir ypač jo tėvui skirtas romanas „Francas ir Fransua“ (1997), jau įtrauktas į mokyklų programas. „Trys dienos pas mano motiną“ – savotiškas himnas rašytojo motinai, kuriai, sulaukusiai 91 metų, pirmiausia paskambino sūnus, sužinojęs, kad jam paskirta prestižiškiausia literatūros premija.

Premijuotą romaną autorius rašė sunkiai. Su leidykla sutartį dėl šio romano jis pasirašė dar 1992 metais, ir pastaruosius penkerius metus kiekvieną rudenį vis buvo skelbiama, kad turi pasirodyti F. Weyerganso romanas. Tačiau rašytojas teisinosi, kad jam nepavyksta pasiekti norimo rezultato, jis dar norįs truputį pataisyti kūrinį, kurį iš esmės perrašydavo iš naujo.

„Trys dienos pas mano motiną“ – romanas, pasakojantis, kaip rašytojui nesiseka parašyti romaną „Trys dienos pas mano motiną“, kitaip tariant, kūrinyje atskleista romano genezė. Šiuo atveju nereikia painioti autoriaus ir pasakotojo. Franēois Weyergansas rašo istoriją apie Fransua Vejergrafą, kuris netrukus pasakos istoriją apie Fransua Vejersteiną, o tas dar vėliau rašys istoriją apie Fransua Grafenbergą. Tokį pasakojimą galima pavadinti autofikcija, nors kompozicijos požiūriu čia susiduriame su daugybiniu atspindžiu. Taigi nuolat atidėliojantis darbus rytdienai grafomanas Vejergrafas, puoselėja daugelį sumanymų, kurie niekada neišvys dienos šviesos. Jis turi užbaigti knygą apie Sokratą ir apie šokį, romaną apie meilę Antrosios imperijos laikais, tekstą apie Husserlį ir Descartes’ą, esė apie Beethoveno kvartetus, kitą esė – apie vulkanus ir romaną, pavadintą „Meilės ryšiai“, kurio herojus – rašytojas Fransua Vejerbitas pasakoja savo, senstančio Don Žuano, nuotykius. Jį vis kas nors atitraukia nuo darbo – jis svarsto, kaip pradėti romaną: valso scena ar kelione į Kanadą, tikrina datas ar etimologiją, galvoja, kad jis turi rašyti visai žmonijai... Jis susiduria su nuolatiniais sunkumais – jį persekioja valstybės iždas, antstoliai. Nusivilia jo leidėjai, nerimauja artimieji. Jis išeitų iš šio užburto rato, jei jam pavyktų parašyti „Tris dienas pas mano motiną“. Jo motina skatina dirbti. Ji gyvena viena Aukštutiniame Provanse, ir jai netrukus sukaks 90 metų. Vejergrafas norėtų ją aplankyti, bet jam niekaip nepavyksta to padaryti. Netrukus jis sužino, kad motina, sode valydama amarą nuo rožių, apalpsta, ir jis išskuba pas ją. Vejergrafas išvysta moterį, kuri dievina gyvenimą ir nenori, kad kas nors galvotų už ją. Jis pradžiugina motiną, pranešdamas, kad pagaliau padėjo paskutinį tašką romane „Trys dienos pas mano motiną“.

Romanas žavi moterų portretais – prieš skaitytojų akis praplaukia pasakotojo motina, jo žmona Delfina, penkios seserys, dvi dukros. Nuo vienų temų – moterų, erotinių sapnų, ilgesio, piniginių rūpesčių – rašytojas lengvai ir laisvai pereina prie kitų – literatūros, kino, narcisizmo ir mirties, sujungdamas prisiminimus, intelektualius intarpus, minčių asociacijas į vieną visumą, kuri skaitytojui gali ir juoką sukelti, ir ašarą išspausti.

Net tie Goncourt’ų akademijos nariai, kurie balsavo prieš šį F. Weyerganso romaną, pripažino, kad jis vertas premijos. Pernykštį brolių Goncourt’ų premijos laureatą – L. Gaudé romaną „Skortų saulė“ („Alma littera“, iš prancūzų kalbos vertė G. Baužytė-Čepinskienė) galime skaityti lietuviškai. Nusipelno vertimo į lietuvių kalbą ir F. Weyerganso romanas „Trys dienos pas mano motiną“, tad lieka laukti, kuri mūsų leidykla pradžiugins skaitytojus. Nors pradinis F. Weyerganso romano tiražas buvo 30 000 egzempliorių, tačiau paskelbus, kad pelnė brolių Goncourt’ų premiją, jis tapo labiausiai perkama knyga internetu ir ėmė sparčiai kopti į viršų bestselerių sąrašuose. Tuo tarpu M. Houellebecqo „Salos galimybė“ viršukalnę, manoma, pasiekė, nes knygos parduota 200 000 egzempliorių. Kad Fayard’o leidyklai atsipirktų „Operacija Houellebecqas“, ji turi parduoti dar tokį pat egzempliorių skaičių. Biznis yra biznis.


Tarp dviejų kultūrų

Tą pačią dieną Théophraste’o Renaudot premija buvo paskirta rašytojai Ninai Bouraoui (g. 1967) už jos devintą romaną „Mano blogosios mintys“ (Stocko leidykla), kuris po dešimties balsavimo turų gavo 6 balsus, o jos varžovui Alainui Mabanckou ir jo romanui „Sudaužyta taurė“ („Seuil“ leidykla) atiteko 5 balsai.

Premijuotas romanas yra savotiška išpažintis, pagrįsta pasakotojos susidvejinimu, kurį lemia jos blaškymasis tarp dviejų – Prancūzijos ir Alžyro – kultūrų, tarp prarastos ir atrastos šeimos, tarp dviejų – vyro ir moters – identitetų.

Pasakotoja trejus metus lankosi pas psichoanalitiką K., nori, kad šis paaiškintų „blogas mintis“, kurios ją graužia, ir iš tų susitikimų gimsta ne pasakojimas apie terapiją, bet romanas išpažintis, kuriame pasakojama apie mokėjimą gyventi ir mokėjimą mylėti. Autorė žaidžia įvairiomis pasakojimo formomis: monologais, dialogais, laiškais, kurie įpinami į įvairių laiko plotmių, vietų, balsų, pojūčių, saitų srautą.

Šitaip romanas tampa savo „aš“ ieškojimu: pasakotoja paaiškina, kaip atsirado jos tėvų šeima (tėvas – alžyrietis, motina – prancūzė), kaip motina dėl ligos paliko vyrą, Alžyrą ir persikraustė į Prancūziją, kaip pasakotoja pajunta meilę merginoms, kaip ji tyrinėja atskirus bičiulystės ir meilės atspalvius, žavisi įdomiu prancūzų rašytoju, savo „popieriniu meilužiu“ Hervé Guibert’u, kuris mirė nuo AIDS, džiaugiasi meile Dainininkei, savo paauglystės stabui, kaip ji gėrisi Drauge, kurią laiko savo angelu sargu, kaip ji lygina abi šalis – Prancūziją ir Alžyrą.

Romano foną sudaro nuolatinis pasakotojos troškimas gretinti šias dvi šalis, dvi kultūras. Ji prisipažįsta: „Aš niekada nepalikau Alžyro, mane pagrobė iš Alžyro, aš niekada neatsisveikinau su juo, aš išmokau būti savimi Prancūzijoje ir manau, kad gimiau du kartus“. Rašytoja teigia, kad romanas „Mano blogosios mintys“ irgi yra sugrįžimas į šalį, kur ji kažką paliko; ji jautė, kaip tas kažkas nuolat augo jai už nugaros ir nuolat ją gąsdino. Kritikai šį romaną laiko ambicingu posūkiu rašytojos kūryboje. Iki šiol ryškiausiai išsiskyrė jos romanas „Laimingas gyvenimas“ (Stocko leidykla).


Negailestinga šeimos analizė

Lapkričio 7 d. Femina premijos žiuri, kurią sudaro vien moterys, laureatu paskelbė dvyliktąjį Régiso Jauffret (g. 1955) romaną „Beprotnamiai“ (Gallimard’o leidykla). Septintame balsavimo ture jis gavo 7 balsus, o jo varžovo Cristophe’o Donnerio romanas „Pokšt! Triokšt!“ (Grasset leidykla) – 5 balsus.

Romane „Beprotnamiai“ iškyla keturi personažai: tėvas, motina, jų sūnus ir jo žmona, kurių kiekvienas pateikia savo romane pasakojamos istorijos versiją. Romanas prasideda netikėtai, kai jauna 29 metų moteris Žizelė išvysta savo bute uošvį Fransua (kai kuriuose puslapiuose jis tampa Žozefu), atėjusį pakeisti vandentiekio čiaupo. Pataisęs čiaupą, uošvis praneša, kad jo sūnus nusprendė palikti savo žmoną. Uošvis prašo, kad marti padėtų jam sukrauti į sunkvežimį sūnaus drabužius, spintą ir kompiuterį. Moteris prisimena pirmą savo susitikimą su būsimu vyru, savo neviltį, tarpusavio nesupratimą, nors iš pradžių atrodė, kad jie vienas kitą myli beprotiškai. Autoritariškumu pasižymi motinos Solanžos pasakojimas. Ji atkakliai gina sūnų Damjeną, tyčiojasi iš marčios, mano, kad ji neprilygsta jos sūnui nei išvaizda, nei protu. Dar labiau pribloškia sūnaus žodžiai, kai šis pareiškia, kad nuo pat pirmos dienos jis nekentė Žizelės. Iš visų šių pasakojimų autorius konstruoja šeimos, kaip pragaro, įvaizdį. Romano pavadinimo prasmę iššifruoja Žizelės žodžiai, kuriuos ji ištaria romano pabaigoje: „Visos šeimos yra ne tiek meilės istorijos, kiek beprotnamiai“.

Autorius, kuris šiandien darosi vis populiaresnis Prancūzijoje, sulaukęs sėkmės romanu „Visata, visata“, negailestingai it chirurgas skalpeliu preparuoja šeimos instituciją, nejučiomis primindamas mūsų laiptinės kaimynus, mūsų šeimą, svyruodamas tarp tikrovės ir šizofrenijos.

Femina premija, skiriama užsienio rašytojui, šįmet atiteko mūsų skaitytojams pažįstamai amerikietei Joyce Carol Oates už romaną „Kriokliai“ (Philippe‘o Rey leidykla). Du sutuoktiniai Džilbertas ir Araja apsistoja praleisti povestuvinės nakties viešbutyje prie Niagaros krioklių. Džilbertas – pastorius, slepiantis nuo savęs savo homoseksualumą; Araja irgi augo pastoriaus šeimoje. Bet kai rytą Araja prabunda, ji vyro šalia neranda, tik keistą raštelį, užkištą už veidrodžio. Popiet policija praneša, kad jos vyras puolė į krioklį ir kad jo kūno niekas niekad nesuras. Per dvidešimt aštuonias valandas, praėjusias nuo jos vedybų, ji ne tik ištekėjo, bet ir prarado vyrą.

Savaitę Araja vaikštinėja viena palei krioklius, įsitikinusi, kad jos gyvenimas pasmerktas nelaimėms. Vis dėlto vėliau ji sutinka gražuolį advokatą Diką, kuris sugeba ją įtikinti pradėti su juo iš naujo gyvenimą. Per dešimt bendro laimingo gyvenimo metų jie susilaukia trijų vaikų. Tačiau netikėtai Dikas įsimyli ekologinės katastrofos auką Niną. Šio advokato tiriama byla patinka ne visiems, ir Dikas žūva paslaptingoje automobilio katastrofoje. Rašytoja pateikia platų Amerikos paveikslą nuo 1950 iki 1970 metų, svarstydama pasmerkimo ir atgailos temas.

Femina premija už esė atiteko rašytojai Thérčse Delpech už „Sulaukėjimą“ (Grasset leidykla). Esė paantraštė skelbia: „Grįžimas prie barbariškumo XXI amžiuje“. Joje kalbama apie Prancūzijos vaidmenį, kuris jai tenka sprendžiant svarbiausius pasaulio konfliktus.


Bėgti vardan ko?

Lapkričio 7 d. buvo paskirta ir Médicis premija, kuri teko belgų kilmės rašytojui Jeanui Philippe’ui Toussaint’ui (g. 1957) už romaną „Sprukti“ („Minuit“ leidykla). Šio rašytojo pirmąjį romaną „Vonios kambarys“ (iš prancūzų kalbos vertė V. Bikulčius) yra išleidusi „Tyto alba“. Mūsų skaitytojus turėtų masinti tai, kad šį rašytoją saisto ryšiai su Lietuva: jo senelis J. Lanskoronskis buvo tarpukario laikotarpio Lietuvos ambasados Prancūzijoje karo atašė.

„Sprukti“ – aštuntasis rašytojo romanas. Jo autorius laikomas minimalistinio romano mokyklos atstovu. Jį dievina „naujojo romano“ metras A. Robbe-Grillet, ne sykį analizavęs jo pirmąjį romaną „Vonios kambarys“ su studentais įvairiuose universitetuose. Iš romano „Sprukti“ pasakotojo sužinome, kad jį sieja ryšiai su kažkokia Marija, kuri, būdama mados namų vadovė, įpareigoja jį perduoti jos verslo partneriui Ziangui voką su banknotais – 25 000 dolerių. Nusileidęs Šanchajaus aerouoste, pasakotojas, perdavęs pinigus, gauna iš Ziango dovanų mobilų telefoną. Šis faktas jį nustebina, nes jis iškart supranta, kad jį bus norima laikyti už pavadėlio.

Vienoje šiuolaikinio meno galerijoje pasakotojas sutinka ilgaplaukę Li Ki, ir jiedu pajunta abipusę simpatiją. Ji vyksta į Pekiną, kur gyvena ir dirba. Ar jis negalėtų keliauti drauge su ja? Bet į Pekiną ruošiasi ir Ziangas. Traukinyje Šanchajus–Pekinas pasakotojas bando suartėti su Li Ki. Tačiau lemtingu momentu suskamba mobilus telefonas. Nors dabar Kinijoje naktis, iš Paryžiaus jam skambina Marija. Ji sužinojo, kad mirė jos tėvas. Dabar pasakotojas trokšta vieno: sprukti iš Kinijos ir susitikti su Marija, kuri jo laukia Elbės saloje. Trys ženklai – telefonas, seksas ir mirtis – tampa šiuolaikinio gyvenimo simboliais.

Médicis premija, skiriama užsienio rašytojui, teko Turkijos atstovui Orhanui Pamukui (g. 1952) už romaną „Sniegas“ (Gallimard’o leidykla). Rašytojas mums pažįstamas, nes turime galimybę paskaityti jo romaną „Juodoji knyga“ lietuviškai (išleido leidykla „Tyto alba“; iš turkų k. vertė Galina Miškinienė). Premijuotas romanas pasakoja apie žurnalistą Ka, kuris dvylika metų gyveno Vokietijoje, bet vėliau grįžo į tėvynę. Stambulo dienraštis jį pasiunčia į Turkijos pakraštį, į nedidelį Karo miestelį nušviesti savivaldybės rinkimų ir išsiaiškinti, kodėl jame nusižudė tiek daug moterų, kurios nešiojo musulmonių skareles. Kadangi žurnalistas atskleidžia paslaptis, kurios kai kam neparankios, jis nužudomas. Rašytojas romane aiškinasi Turkijos visuomenės identiteto ir religinio fanatizmo problemas.

Médicis premija už esė buvo įvertinta Marie Despleschin ir Lydie Violet knyga „Gyvenimas gelbsti“ („Seuil“ leidykla). Tai pasakojimas apie Lydie Violet, kuri, būdama keturiasdešimties suserga smegenų vėžiu. Padedama rašytojos Marie Despleschin, ši dviejų vaikų motina atskleidžia savo kančias ir abejones, savo mintis apie mirtį ir gyvenimą, kurio kiekviena laimės akimirka įgyja didžiulę vertę.


Paguoda - favoritui

Lapkričio 8 d. ketvirtame balsavimo ture buvo paskirta penktoji – Interallié premija, kuri teikiama žurnalistui. Ji teko rašytojui Micheliui Houellebecqui už romaną „Salos galimybė“. Jis gavo septynis balsus, o Marcas Dugainas už romaną „Edgaro prakeikimas“ (Gallimard’o leidykla) – 4 balsus ir Frédéricas Mitterand’as už romaną „Blogas gyvenimas“ (Robert’o Laffont’o leidykla) – 1 balsą.

Labiausiai verčiamam (sąraše jau 35 kalbos) prancūzų rašytojui atiteko lyg ir paguodos premija. Rašytojas prisipažino, kad jis, gavęs šią premiją, yra „greičiau patenkintas“. „Salos galimybė“ – Danielio 1 „pasakojimas apie gyvenimą“, kurį aptinka ir perskaito po kokių dviejų tūkstančių metų Danielis 24, paskui Danielis 25, tolimi pirmojo klonai, komentuojantys jį tuomet, kai planetą nusiaubė branduolinė apokalipsė. Puiki galimybė įsivaizduoti galimą žmogaus ateitį, pažvelgti kritiškai į mūsų epochą iš toli. Danielis 1, rašydamas „pasakojimą apie gyvenimą“, gyvena Ispanijoje. Iš pradžių leidęs laiką su gražuolėmis – Izabele ir Estera, dalyvavęs seksualinėse orgijose, jis dabar domisi tik savo šunimi ir Raelio sekta. Turtus jis susikrovė statydamas filmus arba kurdamas skečus, nukreiptus prieš žydus, arabus, katalikus, moteris, nes suprato, kad cinizmas ir provokacijos – geriausias būdas uždirbti pinigų, tapti garsiam. Visuomenę Danielis 1 laiko nusikaltėliška, nuviliančia, pasmerkta žlugti. Nepaisant kelių vertų dėmesio epizodų, romanas palieka kratinio įspūdį. Literatūros kritikas Olivier Le Naire’as pasakė, kad jeigu jo kas nors paklaustų, koks didžiausias šių dienų prancūzų rašytojas, jis atsakytų: Michelis Houellebecqas, deja! Čia jis iš esmės pakartojo André Gide’o žodžius, tik tas atsakė: „Victoras Hugo, deja!“ Tačiau V. Hugo ir M. Houellebecqas nesulyginami dydžiai. „Salos galimybės“ atveju geriau tiktų senovės Romos imperatoriaus Vespasiano žodžiai: „Pinigai nesmirdi“.

Šiemet Prancūzijos literatūros premijų žiuri stengėsi nepasiduoti užkulisiniams žaidimams ir sąžiningai vertinti šių metų derlių. Gal todėl šįkart tiek daug buvo vilčių, tačiau tie, kuriuos sėkmė aplenkė, gavo trupinėlį paguodos. Juk žiuri sprendimo nepakanka, kad kūrinys būtų Laiko įvertintas. Jis viską sudėlioja į savo vietas. Reikia tik laukti...


Vytautas Bikulčius
 
 
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
 
Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą